Šiandienos evangelijoje Kristus praneša apie artėjančius jo kentėjimus ir mirtį. Jis yra tas vynuogyno savininko Sūnus, kurį piktieji vynininkai nutemps už vynuogyno ir nužudys. Didįjį Penktadienį Kristus bus prikaltas prie kryžiaus, bet, kaip liudija panašas Izaijas, jo žaizdomis mes būsime išgydyti.

Jėzui sakant vynuogyno palyginimą aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai neabejotinai prisiminė pranašo Izaijo raudą. Vynuogyno pavyzdžiu Izaijas pranešė būsimą Dievo bausmę Senojo Testamento tautai. „Jie paliko Viešpatį, atmetė Izraelio šventąjį, atsuko jam nugarą,“ – raudojo pranašas. Dievas pasirinko tautą, per kurią save apreiškė esantį vienintelį tikrąjį Dievą, tačiau tauta atsigręžė prie stabų, vietoje vynuogių augino rūgštuoges.

Jėzus tautą irgi vadina vynuogynu. Jo palyginime Dievas ją išsirinko nešti derlių. Vynuogyno savininkas išpureno žemę, aptvėrė vynuogyną tvora, pastatė vyno spaustuvę ir sargybos bokštą. Viską parengęs jis perdavė vynuogyną vyndariams, tikėdamasis tinkamu laiku gauti derlių.

Palyginimu Jėzus kalba tiek aukštiems kunigams, tiek ateities kartoms. Vynuogynas, tai Dievo tauta, kurią vienija „vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas.“ Dievas laukia iš krikščionių Šventosios Dvasios vaisių, kurie yra „meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas“. Tvora aplink vynuogyną – tai Viešpaties gerumas, mus globojanti jo maloninga ranka. Vyno spaudykla – tai Dievo įstatymas, kuriuo jis spaudžia mūsų nuodėmingas širdis ir kviečia atgailai. Spaudykla taip pat įvairiopas kryžius, kurį mums visiems tenka gyvenime nešti, tačiau kuris mumyse ugdo ištvermę. Vynuogių augintojai, tai Dievo paskirti vynuogyno darbininkai, kurie turi prižiūrėti vynuogyną, kad jis neštų derlių.

Ir tu buvai pasodintas Dievo vynuogyne. Šventame Krikšte tu buvai įskiepytas į vynmedį, kuris yra Jėzus Kristus. Tu buvai patikėtas tėvų ir krikšto tėvų bei Dievo tarnų globai. Dievas mus globoja savo apvaizda, kuri yra lyg vynuogyno tvora, sauganti mus, kad šėtonas neįsiveržtų į mūsų tarpą ir neišvogtų vaisių. Gyvenime mus lanko kryžius, įvairūs suspaudimai. Tenukreipia jie mūsų žvilgsnį į Kristų už mus nukryžiuotąjį. „Kristus kentėjo už mus, palikdamas mums pavyzdį, kad eitumėte Jo pėdomis“, – sako apaštalas Petras. „[Dievas] jus, trumpai pakentėjusius, ištobulins, sutvirtins, sustiprins ir pastatys ant tvirto pagrindo,“ – liudija apaštalas Paulius.

Širdies dirva, kaip vynuogyno žemė, turi būti purenama ir laistoma. Savo žodžiu bažnyčioje Dievas kas sekmadienį turi atnaujinti mūsų širdis, pažadinti jose kilnių troškimų. Eikime ne tik patys, bet veskime ir savo vaikus į bažnyčią. Jų širdys, Krikšte įskiepytos į Vynmedį, nuo mažens turi būtų purenamos ir laistomos Dievo žodžiu. Jeigu mes nevedame savo vaikų nuo mažens, tai jie nepasiliks bažnyčioje net po konfirmacijos ir ilgainiui nustos būti vaisingomis šakelėmis. Tėvai ir krikšto tėvai, rodykime vaikams krikščionišką pavyzdį.

“Atėjus metui, jis nusiuntė pas vynininkus tarną, kad jam duotų vynuogyno vaisių dalį. Tačiau vynininkai jį sumušė ir tuščiomis paleido.“ Tada jis siuntė antrą, o tie jį išjuokė ir sumušė, o trečiąjį sužeidę pavarė šalin.

Palyginimas pirmiausia skirtas aukštiems kunigams ir Rašto aiškintojams, nes jie jau atvirai siekė Jėzų pražudyti. Tarnai, kuriuos siuntė vynuogyno savininkas, yra pranašai. Juos Dievas siuntė įspėti tautą apie nuodėmę. Deja, vyndariai juos išjuokdavo ir sumušdavo arba nužudydavo. Aukštieji kunigai gerai žinojo skaudžią pranašų Izaijo, Amoso, Michėjo ir Barachijo sūnaus Zacharijo mirtį, kurį, kaip sako Jėzus fariziejams, „jūs nužudėte tarp šventovės ir aukuro.“ Vynuogyno žemė buvo aplaistyta Dievo pranašų krauju.

Tada Tėvas nusprendžia siųsti savo Sūnų. Sūnus yra ne pranašas. Jis ne tarnas. „Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos Kūrinijos pirmagimis.“ Jame „kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė.“ Tėvo sprendimu „jis, turėdamas Dievo pavidalą, … apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones.“ Sūnaus pasiuntimas liudija begalinę dangiškojo Tėvo meilę. Tik jos vedamas jis siuntė Sūnų išgelbėti nedoruosius ir nedėkinguosius. Jis siuntė jį paskutinį, sakydamas sau: „Jie drovėsis mano Sūnaus“ (Mk 12, 6).

Žemėje blykstelėjo Dievo šlovės apreiškimas. Dievo Sūnus stovėjo žydų vyresniųjų tarpe, tačiau jie nenorėjo, kad jis vadovautų vynuogynui. Jie buvo godūs ir neieškojo garbės, kuri ateina iš Dievo. Lyg plėšikai, vynuogyną jie norėjo valdyti patys. „Tai įpėdinis. Užmuškime jį, kad mums atitektų palikimas.“ Jie nusitempė jį už vynuogyno ir nužudė.

Aukštiesiems kunigams ir Rašto aiškintojams Jėzus praneša apie būsimą Dievo rūstybę. Dievas nubaus piktuosius vynininkus ir atiduos vynuogyną kitiems. Jis priminė jiems, kas apie jį pasakyta Senajame Testamente. „Ar niekada nesate skaitę Raštuose, ką reiškia šis posakis: ‚Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Kas tiktai kris, ant šito akmens, suduš, o ant ko tas akmuo užgrius, tą sutriuškins‘.“

Kristus paskelbė, kad jis yra tas akmuo, kurį statytojai atmes. Jis turės mirti. Jis bus nutemptas už vynuogyno ir nužudytas. Piktieji vynininkai manys, kad vynuogynas tapo jų nuosavybe. Tačiau atmestasis bus kertinis akmuo, nuo kurio priklauso visas pastatas. Nors jo kūnas, kuriame „gyvena visa Dievo pilnatvė“, bus atiduotas mirčiai ant prakeikimo medžio, trečią dieną jis prisikels. Dievo šventovė, kuri Didįjį Penktadienį taps sugriauta, po trijų dienų, Velykų rytą saulei tekant, bus atstatyta.

Tada Dievas atims iš vynininkų vynuogyną ir atiduos kitiems – įtikėjusiems žydams ir pagonims. Sekminių dieną virš apaštalų atsiųsdamas Šventąją Dvasią Jėzus įsteigs šventąją Bažnyčią. Dabar Dievo tauta yra visi jį tikintys ir krikštyti žmonės. Ir „jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, – rašo Paulius tikintiesiems, – bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai, pastatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Kristų Jėzų.“ „Ženkite prie jo, gyvojo akmens, tiesa, žmonių atmesto, bet Dievo išrinkto, brangaus, – rašo Bažnyčiai apaštalas Petras. – Ir jūs patys, kaip gyvieji akmenys, statydinkitės į dvasinius namus, kad būtumėte šventa kunigystė ir atnašautumėte dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų.“

Jėzus Kristus yra gyvasis kertinis akmuo. Jis mums brangus, nes jis mūsų tikėjimo ir išganymo pamatas. „Kas jį tiki, nebus sugėdintas…, nes tikintiesiems atiteks [Dievo] šlovė“, – rašo apaštalas Paulius. O kas jį netiki, tam jis taps suklupimo akmeniu. „Kas tiktai kris, ant šio akmens, suduš, o ant ko tas akmuo užgrius, tą sutriuškins.“ Kas jį išdidžiai atmes, pats kris ant jo. Kas jį keiks, išdidžiai prieš jį burnos, kas bėgs nuo jo savo netikėjimu, akmuo ant to užgrius.

Bet kas tik jį priima, tas jame randa Dievo gailestingumą. Jis, kartu su kitais krikščionimis, tampa šventykla Viešpatyje ir drauge statosi į Dievo buveinę Dvasioje. Būkime gyvos vynmedžio šakelės Kristaus vynuogyne, aukime į dvasinius namus ir atnašaukime jam dvasines aukas. Tepadeda Šventoji Dvasia mums nešti tikėjimo vaisius. Aukokime Dievui šlovinimo auką, „tai yra jo vardą garbinančių lūpų vaisių.“ Amen.