Sūnaus palaidūno palyginimu Jėzus apibūdina tėvišką Dievą širdį. Jis parodo, ką patiria Dievas Tėvas, kai regi nuo jo nutolstantį žmogų, ir tą besąlygišką meilę bei malonę, kai nusidėjėlis pas jį sugrįžta. Sūnaus pavyzdžiu, Jėzus atskleidžia beprasmį gyvenimą, kai žmogus nusigręžia nuo Dievo ir pražūtį, į kurią veda nuodėmės pasirinktas kelias.

Tėvas Jėzaus palyginime yra Dievas, tikras mūsų dangiškasis Tėvas. Du jo sūnūs – tai istorijos pradžioje paminėti fariziejai ir muitininkai. Fariziejams nepatiko, kad prie Jėzaus rinkdavosi visokie nusidėjėliai jo pasiklausyti. Jie buvo dar labiau nustebinti, kai pamatė Jėzų su jais valgantį. „Jis priima nusidėjėliu ir su jais valgo,“ – murmėjo jie. Palyginimu Jėzus parodo, kad Dievas rūpinasi kiekvienu žmogumi ir kalba kiekvienam į širdį. Jis nori, kad nusidėjėlis atgailos keliu grįžtų pas jį ir kad fariziejaus širdis suminkštėtų ir ateitų į dangiškojo tėvo puotą – dangiškąją vakarienę su Jėzumi ir visais šventaisiais amžinybėje.

Jaunesnysis sūnus tėvo paprašė jo palikimo dalies. Tokia buvo pražūtingo jo kelio pradžia. Turtą jis mylėjo labiau nei tėvą, bet tėvo širdis buvo maloninga. Jis atidavė jam palikimo dalį ir leido eiti savo keliu. Dangiškasis Tėvas suteikia žmogui pasirinkimo laisvę ir net laisvę nuo jo nusigręžti. Jėzus palyginimu parodo, kad nusigręžimas nuo Dievo ir vilčių sudėjimas į žemiškąsias gėrybes neatneš gyvenimo prasmės. Juk žmogus gyvas ne vien duona, ne vien žemiškaisiais turtais.

Išeidamas į pasaulį sūnus turbūt neketino tapti palaidūnu. Jis dar nebuvo praradęs nuovokos ir neketino lengvabūdiškai iššvaistyti palikimo. Tačiau kuo toliau jis tolo nuo tėvo, tuo labiau jis ėmė mėgautis savo turtais. Atitrūkimas nuo Dievo nereiškia, kad žmogus iš karto panirsta į pasaulį ir jo nuodėmes. Jis tampa kaip medis, kuris nukirstas dar kurį laiką žaliuoja. Šis sūnus palaipsniui nustojo laikytis tėvo įsakymų, jo namuose puoselėtų dvasinių vertybių. „Visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė,“ – sako apaštalas Jonas. „Praeina pasaulis ir jo geismai. Kas vykdo Dievo valią, tas išlieka per amžius.“ Pamilęs pasaulį sūnus atsidavė kūno geismams. Jis ėmė palaidai gyventi ir greitai išeikvojo tėvo palikimą.

Tada anoje šalyje kilo baisus badas ir jis ėmė kęsti badą. Jau tada jis galėjo grįžti pas tėvą, tačiau turbūt netikėjo, kad tėvas jį, nusidėjėlį, priims. Galbūt jis bijojo ir pašaipų bei pajuokos iš buvusių draugų bei kaimynų. Todėl jis nuėjo pas vieną tos šalies pilietį prašyti duonos. Jam buvo paskirta ganyti kiaules. Žydams toks darbas buvo pats negarbingiausias, tiesiog keliantis pasišlykštėjimą. Štai iki kur žmogų atveda nuodėmės kelias, kai žmogus nusigręžia nuo Dievo ir būna įtrauktas į nuodėmės sūkurį.

Jis valgė labai prastą maistą. Jam net atrodė, kad kiaulėms duodamos ankštys buvo skanesnės, tačiau net tų jam niekas nedavė. Pasaulis yra negailestingas. Jis suvilioja žmogų geiduliais, tačiau bėdai ištikus užuojautos jame nebus. Jis palieka žmogų be pagalbos nuodėmės purvo baloje.

Kančia ir sielvartas privertė jaunuolį susimąstyti. Jis pabudo lyg iš gilaus ir nemalonaus sapno, išvydo savo gyvenimą tikroje šviesoje. Jis prisiminė vertybes, kurių mokė tėvas. Prisiminė darbininkus, kurie jo tėvo ūkyje sočiai pavalgydavo, ir nestokojantį jo paties ankstesnį gyvenimą. Jo pasididžiavimas tapo palaužtas, neklusnumas tėvo valiai pranyko.

Jėzus kalba visiems žmonėms. Kiekvieną širdį neretai aplanko įvairios pagundos, skatinančios bėgti nuo dangiškojo Tėvo. Net Bažnyčiai Jėzus kalba apie širdies atšalimą. „Žinau, kad esi ištvermingas, – sako jis Efezo bažnyčiai, – kad dėl mano vardo nenuilsdamas kentėjai vargus. Bet aš turiu prieš tave tai, kad palikai savo pirmąją meilę“ (Apr 2, 4–5). Apaštalas Petras kviečia mus susitaikyti su Dievu per Kristaus kraują. „Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, kad numirę nuodėmėms gyventume teisumui“ (1 Pt 2, 24).

Sūnaus širdį aplankė atgaila. Pamatęs savo apgailėtiną būseną, kaip jis nusidėjo prieš Dievą ir jo tėvą, jis atvėrė sielą atgailos mintims. Šventoji Dvasia ėmė keisti jo širdį, ji tapo atvira atsivertimui. „Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: ‚Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!“ Teprimena Šventoji Dvasia ir mums kuo dažniau apie dangiškojo Tėvo namus, kur mūsų širdis lanko Jėzaus Kristaus evangelija, gyvoji duona iš dangaus. Atsiverskime dažniau Bibliją ir giesmyną ir valgykime tos dvasinės duonos, kurios paragavusi širdis nebealks. „Aš esu gyvybės duona, nužengusi iš dangaus, – sako Jėzus. „Kas valgys šią duoną, gyvens per amžius.“

Sūnus atsikėlė ir iškeliavo pas tėvą. Sutikęs tėvą jis tepasakys: „Aš nusidėjau dangui ir tau“. Tokia yra tikra atgaila. Prie žodžių „aš nusidėjau“ nepridedame jokio savęs teisinimo, jokių argumentų, kurias švelnintume savo nuodėmingą elgesį. Psalmistas Dovydas sako: „Tau nusidėjau, tiktai tau, ir padariau, kas pikta tavo akyse. Tad esi teisus, kai mane kaltini, ir teisingas, kai savo teisme mane pasmerki“ (Ps 51, 6). „Nesu vertas vadintis tavo sūnumi“, – pasakys sūnus. „Priimk mane, kaip vieną iš savo tarnų. Pasitenkinsiu ne sūnaus duona, o trupiniais, nukritusiais nuo tavo stalo.“ „Geriau gulėčiau prie tavo namų slenksčio, – sako psalmistas, – negu gyvenčiau nedorėlių palapinėse.“

Tėvo meilė ne taip lengvai nugalima. Jis neprarado vilties, kad vieną dieną išvys sūnų grįžtantį. Jis pamatė jį iš tolo. Nors sūnus atrodė išbadėjęs, apiplyšęs kaip koks valkata ir be batų, nebepanašus į tą, kuris išėjo iš namų, tėvas jį iš karto pažino. Jis pribėgo, jį apkabino ir pabučiavo. Iš džiaugsmo jis beveik nebegirdėjo sūnaus žodžių: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vadintis vertas tavo sūnumi“. „Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį, – tarė tėvas tarnams. – Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas!“

Tėvas išsaugojo tą geriausią drabužį savo sūnui. Tai baltas rūbas, kuriuo mūsų siela buvo aprengta šventame Krikšte. Jis liudija apie nuodėmių atleidimą ir sielos tyrumą, kai Kristus mus nuplovė per vandenį ir Šventąją Dvasią. Tai Kristaus teisumo rūbas, kurio jis mus apvelka, kai išpažįstame savo nuodėmes ir kai aplanko mus savo kūnu ir krauju Altoriaus Sakramente. Išteisinti tikėjimu šį rūbą mes vilkėsime amžinybės puotoje. Giesmininkas gieda:

„Puotaukime, linksminkimės! – džiaugėsi tėvas. – Juk šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado.“ „Taip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio“, – sako Jėzus.

Vyresnysis sūnus atstovauja fariziejus. Išeidamas į laukus jis net nenutuokė apie artėjančią šventę. Išgirdęs muziką jis siuntė tarną pažiūrėti, kas ten atsitiko. „Tavo brolis sugrįžo, – pranešė tarnas, – tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko.“ Vyresnėlis supyko ir nebenorėjo eiti namo. Kai tėvas atėjo pas jį, jis priekaištavo: „Man nė ožiuko nesi davęs pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šis tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį.“ „Mano sūnau, – atsakė jam tėvas, – visa kas mano, yra tavo. Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado.“

Palyginimas liudija apie besąlygišką Dievo malonę, kurią jis parodo, kai žmogus per atgailą pas jį sugrįžta. Jis skirtas tiek jaunesniam sūnui, kuris grįžo apiplyšęs namo, tiek vyresniam, kuris save laikė teisiu ir nenorėjo grįžti. Toks vyresnysis sūnus, kuris atsivertė ir atėjo į Bažnyčią, buvo apaštalas Paulius. Prieš tai jis buvo fariziejus ir Bažnyčios persekiotojas, tačiau po atsivertimo jis tapo tautų apaštalu. „Aš … viską laikau sąšlavomis, – vėliau pasakė jis, – kad laimėčiau Kristų ir būčiau atrastas jame, nebeturėdamas savo teisumo iš įstatymo, bet turėdamas teisumą per tikėjimą Kristumi, teisumą iš Dievo, paremtą tikėjimu“ (Fil 3, 8–9). Amen.