Šį sekmadienį toliau apmąstome Kristaus kančią ir jos naudą mūsų išganymui. Evangelija šiandien kviečia mus aptarti nuodėmės ir atgailos temą ir pateikia konkrečius pavyzdžius. Jėzui buvo pranešta apie Galilėjiečius, kurių kraują Pilotas sumaišė su jų aukomis Jeruzalės šventovės kieme. Jis žmonėms priminė bokšto prie Siloamo tvenkinio griūtį. Ypač gilią prasmę turi palyginimas apie figmedį, kuris turėjo nešti „atgailos vaisius“, tačiau jų nenešė.

Galilėjiečių kraujo sumaišymas su jų aukomis buvo baisus nusikaltimas, kurį įvykdė Poncijus Pilotas. Pagonys šiaip neidavo į žydų šventovės kiemą, tačiau ta dieną, kai galilėjiečiai aukojo Dievui avinėlius, Piloto kareiviai peržengė raudoną liniją. Brutalus jų elgesys liudytų, kad Galilėjiečiai tuo metu kėlė maištą prieš Romos valdžią, o toji žiauriai numalšindavo sukilimus. Liudininkai Jėzui sakė, kad Pilotas sumaišė galilėjiečių kraują su jų aukomis.

Galilėjiečių mirtį žmonės tikriausiai siejo su Dievo bausme už nuodėmes. Bet Jėzus paklausė: „Ar manote, kad tie galilėjiečiai buvo didesni nusidėjėliai už kitus galilėjiečius ir todėl taip nukentėjo?!“ „Ne!“ – atsakė jis.

Žmogaus tragedijos neturėtume lengvabūdiškai sieti su nuodėme ir kalte. Deja, daugelis taip yra linkę manyti, nelaimes siedami su Dievo bausme. Taip svarstė ir Jobo draugai jo kančios akivaizdoje. „Prisimink, ar kas kada nors, būdamas nekaltas pražuvo?“ – klausė Jobo Elifazas. „Ar buvo kur nors dorieji sunaikinti?“ Dievas aniems atsakė, kad negalima daryti išvadų apie kaltės dydį iš kančios. „Mane apėmė pyktis ant tavęs ir tavo dviejų bičiulių, – tarė Dievas Elifazui, – nes nekalbėjote tiesos apie mane.“ Panašiai Jėzus paaiškina neregio atveju. „Rabi, kas nusidėjo, – jis pats ar jo tėvai, – kad gimė neregys?“ – klausė žmonės. Jis atsakė: „Nei jis nusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai.“ Šie darbai apsireiškė, kai Jėzus jam tarė: „Eik ir nusiplauk [akis] Siloamo tvenkinyje.“

Net staigi mirtis neturi būti laikoma Dievo rūstybės ženklu. Tam paaiškinti Jėzus pateikia Siloamo bokšto pavyzdį. Tie aštuoniolika, ant kurių užgriuvo bokštas, žuvo ne nuo žmogaus rankų, o nelaimingo atsitikimo atveju. Bet „ar jūs manote, kad jie buvo kaltesni už visus kitus Jeruzalės gyventojus?! – klausia Jėzus. – Ne, sakau jums, bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite.“

Jėzus praneša, kad nelaimingas atsitikimas ar tragiški įvykiai negali būti lengvai vertinami kaip Dievo bausmė žmogui. Tokie įvykiai tik bendra prasme turi priminti mūsų gyvenimo trapumą. Jie taip pat turi skatinti mus savęs paklausti, ar mūsų gyvenimą lydi atgaila? Nes kur nėra atgailos, ten nėra ir tikro tikėjimo, o kur nėra tikėjimo, ten nėra ir išgelbėjimo. „Jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą, – sako apaštalas Paulius.“ „Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui“ – liudija laiškas Hebrajams. „Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą, – skelbia Jono evangelija, – o kas nenori Sūnaus tikėti ­ gyvenimo nematys.“ Tačiau tikėjimas turi nešti atgailos vaisių, nes apaštalas Jokūbas sako: „Tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs.“

Nelaimingas atsitikimas ar tragedija turi būti aptariami Kristaus kančios šviesoje. Dievo Sūnaus auka turi priminti, kad visų žmogaus kančių ir skausmo priežastis yra Adomo nuodėmė, kurią kiekvienas nešamės savo prigimtyje. Tačiau mūsų išgelbėjimui Dievas siuntė savo Sūnų. Įsikūnijęs Mergelėje Marijoje jis tapo naujuoju Adomu, kuris, būdamas be nuodėmės, save paaukojo už mus. Savo krauju jis išpirko mus iš Dievo rūstybės ir iš malonės padovanoja nuodėmių atleidimą ir amžinąjį gyvenimą. Jėzus mirė iš už tuos galilėjiečius šventovėje ir už Jeruzaliečius, kurie žuvo prie Siloamo tvenkinio. Jis mirė kiekvieną iš mūsų, kad mus išgelbėtų nuo amžinosios pražūties. Todėl krikščioniškas atsakymas į šiuos tragiškus įvykius galėtų būti toks: „Aš irgi esu nusipelnęs Dievo rūstybės, tačiau dėkui Dievui per Viešpatį Jėzų Kristų, kad mane jis iki šiol saugo ir globoja.“

Po to Jėzus pasakė palyginimą apie figmedį, kaip žmogus tris metus laukė iš jo vaisių, bet nerado. Nors figmedis buvo pasodintas vynuogyne – derlingoje žemėje, jis neatnešė nė vienos figos.

Šį palyginimą Jėzus skyrė Izraelio žmonėms. Jiems figmedžio ir vynuogyno metafora buvo gerai žinomos, nes tautą su šiais vaismedžiais Senajame Testamente lygindavo pranašai. Apibūdindami nuodėmingos kartos vaisius jie kalbėjo apie rūgštuoges ir skėrių nuniokotus figmedžius (Jl 1, 7). Jėzus atėjo skelbti Dievo žinią žydų tautai, tačiau per tris jo žemiškos tarnystės metus žmonių širdys liko užkietintos. Jie nenešė atgailos vaisių, nors jis jiems sakė: „Atsiverskite, nes Dievo karalystė prisiartino“.

Tokiam bevaisiui figmedžiui ne vieta derlingame vynuogyne. Jį vertėtų išrauti su šaknimis, kad liktų daugiau vietos kitiems vaismedžiams. Vynuogyno savininkas tai užsiminė sodininkui: „Štai jau treji metai, kaip aš ateinu ieškoti šio figmedžio vaisių, ir vis nerandu. Nukirsk jį, kam dar žemę alina!“ Bet sodininkas prašė: „Šeimininke, palik jį dar šiais metais. Aš jį apkasiu ir patręšiu. Rasi jis dar duos vaisių.’“

Ketvirtieji metai skelbia Dievo gailestingumą Jėzuje Kristuje. Jis yra tas gerasis Sodininkas, kuris mus šiandien užtaria teisingame Dievo teisme, nes už mus jis paaukojo pats save. Apaštalas Jonas sako: „Rašau jums, kad nedarytumėte nuodėmių. O jei kuris nusidėtų, tai mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų.“ Mes esame skolingi Kristui, mūsų gerajam Sodininkui ir didžiajam Užtarėjui, nes mūsų atgailos vaisiai tokie menki. Bet jis mus myli, todėl dangiškajam Tėvui sako: „Palik jį dar šiais metais. … Rasi jis dar duos vaisių.“

Dievo vynuogynas šiandien yra Šventoji Bažnyčia, o mes – ten augantys figmedžiai. Dievas mus savo vynuogyne pasodino Krikšto dieną, kai, atgimdęs per vandenį ir Šventąją Dvasią, jis mus pavadino savo vaikais. Jėzus, tas gerasis Sodininkas, rūpinasi savo vynuogynu, kurį jis atpirko nuo teisingos Dievo bausmės savo krauju. Jame jis mums gaivina savo šventuoju žodžiu, kuris kviečia atgailai ir praneša apie maloningąjį Dievą. Jis mus čia gaivina Altoriaus sakramentu, kuris stiprina tikėjimą ir skatina nešti krikščioniško gyvenimo vaisius. Jėzus mus gaubia savo malone, supa savo meile, nes jis „pamilo mane ir paaukojo save už mane“ – sako apaštalas Paulius (Gal 2, 20). „Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio.“ Jis – gerasis Sodininkas, mums apsnūdus ir nenešant tikėjimo vaisių dangiškajam Tėvui taria: „Palik jį dar šiais metais. Aš jį apkasiu ir patręšiu. Rasi jis dar duos vaisių.“ Amen.