Antrojo Gavėnios sekmadienio evangelija praneša apie fariziejus, kurie atėjo perspėti Jėzų apie grėsmingas Erodo Antipo užmačias. „Eik iš čia, pasišalink, nes Erodas nori tave nužudyti.“

Pirmu požiūriu atrodo, kad jie Kristų aplankė nuoširdžiai norėdami išgelbėti jo gyvybę. Tačiau ar tikrai tokie buvo jų ketinimai? Nejaugi tie, kurie dar neseniai buvo aršūs jo priešininkai, kuriuos jis vadino gražiai nutinkuotais kapais, atsivertė ir pašventė jam savo širdis? Žinant visuotinę jų neapykantą Jėzui, verta abejoti jų nuoširdumu. Tikrasis jų siekis buvo, prisidengiant Erodu, atkalbėti jį nuo evangelijos skelbimo ir priversti pasitraukti iš krašto.

Fariziejai dengėsi Erodu, kurį visi pažino kaip žiaurų Galilėjos valdytoją. Jėzus gerai žinojo kaip Erodas prieš tai nekentė Jono Krikštytojo. Kai Jonas viešai liudijo apie valdytojo nuodėmes, tas pasmerkė jį myriop. Bet staiga gandas apie Jėzų pasiekė Erodą. Jis nebežinojo ką manyti, nes vieni sakė: „Jonas prisikėlęs iš numirusių.“ Jis sau kalbėjo: „Jonui aš nukirsdinau galvą, o kas yra tas, akie kurį girdžiu pasakojant tokius dalykus?“ Evangelistas rašo, kad Erodas norėjo pamatyti Jėzų, kai tuo tarpu fariziejai tvirtino, kad valdytojas siekė jį nužudyti.

Fariziejai iš tikrųjų siekė sutrukdyti Jėzui įvykdyti mūsų išgelbėjimo planą, kurio kulminacija turėjo būti kančia Jeruzalėje, mirtis ant kryžiaus ir prisikėlimas iš numirusių. Regėdamas jam spendžiamas pinkles, Jėzus atmetė fariziejų „nuoširdumą“. Jam nereikia jų patarimo, kaip gelbėti savo gyvybę, nes jis aiškiai pasakė: „Niekas neatima jos [gyvybės] iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti.“ Jei Jėzus paisytų fariziejų įspėjimus, jis būtų netikras pranašas, nes jis pats paliudijo: „Nedera juk pranašui žūti ne Jeruzalėje.“ Todėl jis, kuris yra daugiau nei pranašas, ištikimai toliau skelbia Gerąją žinią, nors žino, kad toji veda jį į Jeruzalę ir kryžiaus mirtį.

„Eikite ir pasakykite tam lapei – taria jis fariziejams, – štai aš išvarinėju demonus ir gydau šiandien, tai darysiu ir rytoj, o trečią dieną būsiu visa atlikęs. Bet šiandien ir rytoj, ir poryt aš turiu keliauti – nedera juk pranašui žūti ne Jeruzalėje.“

Jėzus Erodą vadina lape, tuo aiškiai apibūdindamas jo būdą. Fariziejai turbūt bus perdavę šiuos jo žodžius valdytojui, tačiau ne šiame epitete slypi Jėzaus žodžių esmė. Svarbiausias yra jo liudijimas apie tolimesnę tarnystę – gydymą ir demonų išvarymą. Šis Jėzaus darbas ženklina ne tik kūno ir sielos išgydymą nuo negalavimų, bet ir mūsų būsimą išlaisvinimą iš nuodėmės ir kaltės. Jėzaus tarnystė apima galutinį mūsų išlaisvinimą – Dievo numatyto mūsų išgelbėjimo plano vykdymą iki trečios dienos. „Trečioji diena“ – tai Velykos, kada Jėzus, vardan mūsų įveikęs nuodėmę, mirtį ir šėtoną, pergalingai prisikels. Todėl jis fariziejams atsako: „[Tai darau] šiandien, tai darysiu ir rytoj, o trečią dieną būsiu visa atlikęs.“

Kad ir kaip norėtų, Erodas nieko negali padaryti Jėzui, nes dar neišmušo Jėzaus valanda. Tetrarchas valdo Galilėją, o pranašas turi mirti Jeruzalėje – Judėjos mieste, kurio seniūnai pasmerkdavo Dievo siųstuosius šauklius mirčiai. Nors jis Galilėjos valdytoją vadina „lape“, jis gerai žino, kad kentės ir mirs ne Galilėjoje, o prie Poncijaus Piloto, kurio sostas yra Jeruzalėje.

Po atsako fariziejams Jėzus kreipiasi į šventąjį miestą: „Jeruzale, Jeruzale! Tu žudai pranašus ir užmuši akmenimis pas tave siųstuosius. Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus tarsi višta savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai! Štai paliekami jums jūsų namai“.

Jėzus atskleidžia būsimą Jeruzalės ateitį, praneša, kaip priešas „parblokš ją ant žemės, kartu su jos vaikais.“ Žinodamas miestą ištiksiantį likimą, įžengęs į Jeruzalę Verbų sekmadienį jis verks. „O kad tu šiandien suprastum, kas tau atneša ramybę! Deja, tai paslėpta nuo tavo akių.“

Norą atskleisti ramybės ir išgelbėjimo kelią šventajam miestui Jėzus sulygina su motiniška vištos meile viščiukams, kaip ji, artėjant nakčiai ar gręsiant pavojams, apdengia juos savo sparnais. Jis nurodo į 91 psalmę, kurioje sakoma: „Juk tai jis išgelbės tave nuo medžiotojo kilpos ir nuo mirtį nešančio maro. Savo sparnų plunksnomis jis uždengs tave, ­ po jo sparnais rasi prieglaudą.“

Psalmė skelbia apie Dievo siųstų angelų apsaugą. Antro gundymo dykumoje metu šėtonas bandė ją iškreipti, sakydamas: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk žemyn [nuo šventyklos šelmens], nes parašyta: Jis lieps savo angelams globoti tave, ir jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį.“ Jėzus atmeta tokį raginimą, nes tuščiai statyti gyvybę į pavojų yra Dievo gundymas. Psalmę apie Dievo sparnų prieglaudą jis tiesiogiai sieja su mūsų išganymu. Deja, Izraelis šį išgelbėjimą atmetė. Jėzui belieka tik pasakyti: “Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus tarsi višta savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai!‘ Iš istorijos žinome, kad Jeruzalė po kelių dešimtmečių bus apgulta ir sugriauta.

Bažnyčios Tėvas Augustinas išplėtoja Jėzaus žodžius šventajam miestui.

„‚Kaip tu, [Jeruzale,] gali pasveikti, jei atstumi visus gydytojus? Kaip aš galiu išgydyti tavo ligą, jai tu po kojomis sutrypi visus tau skiriamus vaistus? Dėl tavęs ir tavo išgelbėjimo aš nepagailėjau net savo šventųjų, tu, nusidėjėlių mieste. Vardan tavęs paaukojau jų gyvybes, nes nenoriu tavo mirties. Tavyje žuvo visi tavo žaizdų gydytojai, bet tu nepagijai. Tavo bėda tapo nepagydoma, nes tu paniekinai dieviškąjį kelią. Tačiau jei norėčiau tavo mirties, niekada nebūčiau pas tave siuntęs savo pranašų; jei norėčiau tavo sunaikinimo, niekada nebūčiau pas tave atėjęs. Ką dar galiu padaryti dėl tavęs? Kaip galiu išgelbėti tave nuo mirties, jei tu pati nenori gyventi? ‚Tu nenorėjai!’ – tepasiekia žodžiai, kuriais Jeruzalė paniekino šį šauksmą, mūsų širdis! Muzikos garsų autorius į šią raudą sudėjo visą savo meninę raišką, bet ar kas išgirdo giesmę: ‚O tu nenorėjai!‘ Niekada nepamirškime širdį veriančių jos garsų. Bet ar muzikos menas gali būti galingesnis už amžinos meilės balsą, sklindantį iš dangaus? Ne! Todėl tegul Jėzaus kvietimas – ‚kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus tarsi višta savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai!’ – pasiekia mūsų širdis. Tada mes norėsime to, ko nori jis – savo išgelbėjimo, ir išvengsime Jeruzalės teismo, kuri paniekino vištos sparnus ir pakliuvo į erelio nagus.“

Jėzus baigia mokymą mįslingu posakiu: „Jūs manęs nebematysite, kol ateis laikas, kada tarsite: ‚Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!’”

Jis kalba apie būsimuosius laikus – trečiąją dieną. Toji diena apima Verbų sekmadienį, kai jam įžengiant į Jeruzalę žmonės giedos: „Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!“. Ji apima būsimą jo mirtį ir prisikėlimą Jeruzalėje, ir jo atėjimą pas tikinčiuosius dabarties laike. Jeruzalės šventyklos sugriovimą siedamas su trečia diena jis liudija apie savo kūną, nes kartą jis pasakė: „Sugriaukite šią šventyklą, o aš per tris dienas ją atstatysiu!“

70–tais mūsų eros metais Jeruzalės šventykla buvo sugriauta. Jos niekas nebeatstatė. Izraelis neteko Dievo jam skirtų malonės priemonių istorinėje šventovėje. Liko tik „raudų siena“, prie kurios šiandien meldžiasi žydai. Tačiau tikroji šventykla, kuri Didįjį Penktadienį buvo sugriauta, trečią dieną tapo atstatyta. Naujoji šventykla yra Kristaus kūnas. Prie jo altoriaus susirinkę tiek žydai, tiek visos tautos, patiria Dievo malonę ir gailestingumą. Šiandien liturginėje kalboje žodis „Izraelis“ reiškia jau nebe žydų valstybę, o „Dievo Izraelį“ (Gal 6, 16) – Šventąją Bažnyčią, kurios galva yra Viešpats Jėzus Kristus. Joje jis atveria mums kelią į išganymą, kai mes su atgaila pas jį ateiname. Joje Jėzus atveria mums Dievo karalystės vartus, kai susirenkame prie jo žodžio ir jo įsteigtų Krikšto bei Šventosios Vakarienės sakramentų. Čia Jėzus mums iš anksto leidžia paragauti būsimo jo karalystės džiaugsmo. Jam, ateinančiam į Sakramento duoną ir taurę, ir mes jau dabar giedosime: „Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!’” Teišskleidžia Jėzus virš mūsų savo malonės sparnus ir teišlaiko mus nuolatinėje savo apsaugoje. Amen.