Nė joks Jėzaus mokymas nesukėlė tiek daug spėlionių ir ginčų, kaip jo paliepimas mylėti priešus. Natūrali mūsų prigimtis visada ragina atsakyti tam, kuris kelia skausmą, tuo pačiu, kad jis asmeniškai patirtų, ką tai reiškia. Bet Jėzus sako: „Mylėkite savo priešus“, „darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia“. Taigi yra didžiulis skirtumas tarp natūralaus elgesio pasaulyje ir Jėzaus mokymo. Krikščionys, kurie stengiasi vykdyti šį Jėzaus paliepimą, pasaulio akyse gali atrodyti kaip naivuoliai, nesuprantantys tikrų žmonių santykių, juos idealizuojantys. Pasaulio nuomone šis Jėzaus paliepimas neatneša pageidaujamų rezultatų.

Kai klausiame, ką reiškia mylėti priešus, atsukti kitą žandą ar „neginti ir marškinių“, prisiminkime, kad evangelijos buvo parašytos graikų kalba, o toji, skirtingai nei mūsų, meilę apibūdina keliais žodžiais. Ji gali reikšti natūralią vyro ir moters meilę, tai gali būti meilė tarp draugų ir artimų žmonių („fillein“). Jėzus evangelijoje pavartoja žodį „agapė“, tai yra dievišką arba pasiaukojančią meilę. Ragindamas mylėti priešus Jėzus kviečia žvelgti į Dievą, kuris yra „maloningas ir nedėkingiesiems, ir piktiesiems.“

Mokymą apie priešų meilę Jėzus pirmiausia atskleidė jo apaštalams, tai yra Bažnyčiai. Lygindamas krikščionišką elgesį su pasaulio, jis mokiniams sakydavo: „Tarp jūsų tenebūna taip.“ Tarp jūsų, tai yra bažnyčioje, turi galioti meilės įstatymas: „Kaip tik norite, kad žmonės jums darytų, ir jūs jiems darykite.“.

Vartodamas žodžius „tarp jūsų bus kitaip“ Jėzus išskiria elgesį tarp Dievo karalystės vaikų ir pasaulio. Pasaulyje negalioja žando atsukimo taisyklė. Sugriūtų visuomenės tvarka, jei valstybės tarnautojas – mokytojas, policininkas ar teisėjas – atsuktų kitą žandą. Pasaulyje santykiai grindžiami ne evangelija. Netikintys žmonėms gyvena ne pagal Dievo, o pagal jų pačių susikurtas taisykles. Jeigu visi gyventų pagal evangeliją, nebereikėtų nei įstatymo, nei vadinamų pataisos namų. Pasaulyje neatsukama kito žando. Ten santykius apibrėžia įstatymas, kuris labai aiškiai peržengėjui padės suprasti, koks elgesys netoleruotinas.

Panašiai yra su skolinimu ar su marškinių atidavimu. Kai Jėzus sako: „Skolinkite nieko nesitikėdami“, jis turi mintyje „tik tarp jūsų“ – žmones, kurie santykius grindžia evangelija. Kur nėra jos, ten pilna sukčių, kurie visada sieks apgaule ir dirbtinomis ašaromis išvilioti žmonių santaupas. Jų sąžinė yra degradavusi, todėl skolinti tokiems būtų naivu, nes jie tik juoksis iš tokio skolintojo ir vadins jį naivuoliu.

„Bet tarp jūsų“, – sako Jėzus, „tarp tikinčiųjų, kurie siekiate gyventi pagal Kristaus mokymą, tebūna kitaip.“ Jei bažnyčioje žmogus nesusivaldęs užduos per žandą, nereikia vožti atgal. Jei jis yra tikintis žmogus, po to gailėsis pasikarščiavęs. Panašiai ir su skolinimu. Dievą tikintis žmogus savo sąžinę matuoja pagal Viešpaties įsakymus. Jei jis pamirš atiduoti skolą, galima priminti 10 Dievo įsakymą.

Taigi tik tarp žmonių, kurie gyvena pagal Jėzaus evangeliją galioja tokie aukštesni santykiai. Jiems Jėzus sako: „Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai koks čia jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai myli juos mylinčius. Jei darote gera tiems, kurie jums gera daro, tai koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai taip daro.“ „Tarp jūsų tebūna kitaip.“ Bažnyčioje santykiai turi būti grindžiami Kristaus kalno pamokslu. Tuo tarpu pasaulyje galioja kitokios taisyklės ir normos. Neveltui Jėzus atskiria Dievo karalystės vaikus ir nusidėjėlius, apie natūralų žmogaus elgesį sakydamas: „Ir nusidėjėliai taip daro“, ir „nusidėjėliai skolina nusidėjėliams“.

Jėzus kviečia „mylėti priešus“. Meilė – tai jausmas, kylantis iš sielos gelmių, tai širdies balsas. Širdies nereikia mokyti mylėti. Tačiau meilė priešams yra kitokia. Neįmanoma mylėti priešų, kaip mylime savo artimuosius, kaip tėvai myli vaikus, nes tai prieštarautų mūsų prigimčiai, meilė būtų netikra. Tokia meilė taptų veidmainiška, apsimestinė, kurios, beje, pasaulyje yra gausu, ypač kai žmonės siekia vieni iš kitų naudos.

Todėl meilė priešams priklauso ne tiek nuo širdies, kiek nuo mūsų valios. Mylėti priešus – tai jiems nekeršyti, nes Dievas sako: “Mano yra kerštas“. Tai elgtis jų atžvilgiu sąžiningai. Nors ir nelengva su jais bendrauti, reikia elgtis pagal sąžinę, būti jų atžvilgiu teisingais. „Ko nenori, kad tau darytų, nedaryk kitiems“, – sakydavo graikų stoikų filosofai. Būkime sąžiningi priešų atžvilgiu.

Bet Jėzus iš tikinčiųjų nori daugiau. „Kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs darykite jiems“. Jis vartoja žodį „agapė“ – dievišką meilę, kviesdamas su tokia meile žvelgti į tuos, kurie mūsų nekenčia. Jo pagrindinis argumentas slypi žodžiuose: „Toks yra jūsų dangiškasis Tėvas.“ „Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų.“ Jis kviečia mus melstis net už priešus, kad tie atsiverstų, pažintų savo piktą nuodėmingą elgesį ir įtikėtų. „Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo niekintojus.“ Vykdydami Kristaus meilės įstatymą mes būsime Dievo vaikai, kuriems Jėzus amžinybėje ištars: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!“

Jėzus dar trumpai paaiškina auksinę taisyklę: „Visa, ką norite, kad žmonėms jums darytų, ir jūs jiems darykite“. Jis ją išplėtoja keliais pavyzdžiais. „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas. Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista. Duokite, ir jums bus duota. … Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta.“ „Kas dosniai sėja, gausiai ir pjaus,“ – jam antrina apaštalas Paulius. Apie save jis sako: „Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai.“ Tad ši evangelija ragina mus nuolat prisiminti Dievo tėvišką prigimtį. Pažinus jo meilę, Kristaus mirtį už nuodėmingą žmogų, turbūt lengviau pajėgsime mylėti netgi priešus, laiminti tuos, kurie keikia, melstis už tuos, kurie niekina. „Tokiu elgesiu jūs parodysite, kad esate Aukščiausiojo vaikai“, – sako Jėzus. Amen.