Evangelijoje girdėjome apie žmones, kurie iš daugelio vietų atėjo pas Jėzų. Lukas praneša, kad „jie susirinko jo pasiklausyti ir pagyti iš savo ligų“. Jėzus nusileido nuo kalno ir su jais bendravo. „Visa minia stengėsi jį paliesti, nes iš jo ėjo galia ir visus gydė.“

Apaštalus ir kitus tikinčiuosius Jėzus vadina palaimintais. Palaiminti esate ir jūs, kurie nebodami oro sąlygų ar atstumo ateinate į bažnyčią išgirsti Kristaus evangelijos, kurie jos neiškeičiate į sekmadieniais siūlomas pasaulio pramogas, o sustiprinate save Dievo žodžiu. Juk ne vien duona gyvas žmogus. Iš tiesų, verta trumpam atsitraukti nuo savo rūpesčių ir, kaip tie evangelijos žmonės, keliauti net ilgesnį kelią, kad susitikti su Kristumi jo skelbiamame žodyje ir Altoriaus sakramente.

Luko evangelijoje aprašyti Jėzaus palaiminimai yra panašūs į tuos, apie kuriuos rašo ir evangelistas Matas. Savo turiniu jie yra tie patys, tačiau Matas labiau pabrėžia dvasinę jų pusę. Lukas sako: „Palaiminti jūs, vargdieniai“, o Matas: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią“; Lukas rašo: „Palaiminti, kurie dabar alkstate“, o Matas: „Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo“. Bet ar turėtume skirstyti palaiminimus į kūniškus ir dvasinius? Dievas per savo malonės priemones teikia palaimą tiek sielai, tiek kūnui. Neveltui šiandienos evangelijoje žmonės stengėsi Jėzų paliesti, nes iš jo einanti galia gydė ir jų kūnus. Kai Altoriaus sakramente mes susitinkame su Kristumi priimdami jo kūną ir kraują, jis teikia palaimą ne tik mūsų sieloms, bet ir kūnams.

Jėzus mokė žmones turbūt kiek palypėjęs ant kalno, kad visi žmonės jį matytų ir girdėtų, jog po to nebūtų sakoma: „Mes jums grojome, o jūs nešokote. Mes giedojome raudas, o jūs nerypavote“. Jis skelbė: „Palaiminti jūs, vargdieniai, nes jūsų yra Dievo karalystė. Palaiminti, kurie dabar alkstate, nes būsite pasotinti. Palaiminti, kurie dabar verkiate, nes juoksitės“.

Jėzus čia kalba apie žmones, kurie patiria, kad pasaulyje nėra to, kas tikrai galėtų džiuginti jų sielas. „Kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė“, – sako jis. Žodis „pasaulis“ Biblijoje nereiškia gamtą ar mus supančius žmones. Jis siejamas su nuodėme ir viskuo, kas prieštarauja Dievo valiai. Apaštalas Jonas rašo: „Praeina pasaulis ir jo geismai. Kas vykdo Dievo valią, tas išlieka per amžius“.

Vargdieniai dvasioje – tai žmonės, kurie yra nuolankūs prieš Dievą. Jie išpažįsta savo nuodėmes, randa sielos paguodą maldoje. Tai žmonės, kurie alksta ir trokšta nuo Dievo ateinančio teisumo, kurie išteisinti tikėjimu patiria ramybę su Dievu. Jėzus sako: „Jie bus pasotinti, jų yra Dievo karalystė“.

Jėzus praneša, kad išauš toji valanda, kai „jie juoksis“. „Palaiminti, kurie dabar verkiate, nes juoksitės.“ Juokas būna visokios prigimties. Mokytojo knyga sako: „Kvailio juokas yra kaip degamų erškėčių spragsėjimas po puodu. Ir tai tuštybė“ (Mok 7, 7). Tačiau Jėzus kalba apie juoką, kuris kyla iš sielos džiaugsmo. Siela džiaugiasi, kai jos nuodėmės atleistos, kai Viešpats išklauso maldą. „Jis pripildys tavo burną juoko ir tavo lūpas džiaugsmo“, – skelbia Jobo knyga (Job 8,21). Patyrę Dievo išvadavimą iš Babilono nelaisvės izraelitai giedojo: „Kai Viešpats vedė namo grįžtančiuosius į Sioną, mes buvome kaip sapnuojantieji! Tuomet mūsų burna buvo pilna juoko ir mūsų liežuvis pilnas krykštavimo” (Ps 126, 1–2). Širdis džiaugiasi kai Atpirkėjo džiaugsmas pripildo mūsų sielas.

Jėzus kalba apie tikėjimą lydinčius išbandymus. “Palaiminti esate, kai žmonės jūsų nekenčia, atstumia, niekina ir atmeta kaip blogą jūsų vardą dėl Žmogaus Sūnaus. Džiaukitės tą dieną ir linksminkitės, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise jų protėviai darė pranašams.“

Visi žinome, kas yra neapykanta, atmetimas, niekinimas. Tačiau Jėzus apie šias būsenas kalba ne bendrąja prasme, bet kai tai patiriama dėl tikėjimo išpažinimo, dėl Žmogaus Sūnaus vardo. Tai ypač išgyveno pirmieji krikščionys. Jie buvo persekiojami už tikėjimą, ištvėrė kankinystę dėl Jėzaus vardo. Kalbėdamas apie kentėjimus Bažnyčios mokytojas Tertulijanas sako: “Ne pati kančia, o kančios priežastis krikščionį padaro kankiniu”. Dėl tikėjimo patirianti priespaudą sąžinė išlieka rami ir ragina krikščionį stovėti tvirtai. Apaštalas Petras sako: “Tegu niekas iš jūsų nekenčia kaip … piktadarys … Bet jei nukenčia kaip krikščionis, tegul nesigėdija, o tegarbina šiuo vardu Dievą”. Jėzus mums primena pranašus, kurie patyrė persekiojimus, nes liudijo apie nuodėmę ir kvietė žmones atgailai. Patyčias patyrė ir supančiotas apaštalas Paulius teisme, kai Romėnų valdytojas Festas kalbėjo: “Pauliau, tu iš galvos kraustaisi.” “Ne, nesikraustau iš galvos, – atsakė jam Paulius, – bet kalbu tiesos ir sveiko proto žodžius. … Duok, Dieve, kad … visi šiandien girdėję mane kalbant, taptų tokie, kaip aš, tik be šitų pančių!”

Evangelijoje Jėzus taip pat įspėjo išdidžiuosius, kurie pasitiki savo turtais ir, užuot jais tarnautų Dievui, tarnauja savo geiduliams. Krikščionis, net jei jis yra turtingas, nedaro iš jo turtų mamonos ir jais nepasitiki. Jis supranta, kad šios gėrybės yra tik laikinos, jog jis yra tik Dievo turtų prievaizdas, kuriam tenka atsakomybė. Jėzus įspėja ir tuos, kurie susilieja su besijuokiančiu ir besišaipančiu pasauliu, kurie tik ieško linksmybių, sakydami: „Siela, atsipalaiduok pasaulio  glėbyje,“ „valgykime ir gerkime, nes rytoj mirsime“ (1 Kor 15, 32). Jėzus įspėja ir pačius apaštalus bei jų įpėdinius vykdančius Dievo žodžio ir sakramento tarnystę. „Vargas jums, kai visi žmonės jus giria, nes ir jų protėviai taip gyrė netikrus pranašus!“ Jei visi apie juos kalba tik gerai, tada Jėzus klausia, ar jie tikrai vykdė visas savo pareigybes, ypač susijusias su Dievo Įstatymo skelbimu. Juk netikri pranašai visada skelbė tai, ką norėjo išgirsti žmonių ausys.

Kiekvienas Jėzaus palaiminimas baigiasi žvilgsniu į būsimuosius laikus, į amžinybę, į krikščionio būseną Dievo karalystės atžvilgiu. Jį mylintiems žmonėms Kristus sako: “Jūsų yra Dievo karalystė, jūs būsite pasotinti, jūs juoksitės.” Tačiau amžiną gyvenimą Jėzus vadina atlygiu ne todėl, kad jį mes užpelnytume savo darbais, o todėl, kad jis pirmas mus pamilo, ir atidavė save atpirkimui už daugelį. „Mes mylime jį, nes jis mus pirmas pamilo“, – sako apaštalas Jonas (1 Jn 4,19). Amen.