Kristaus atsimainymo sekmadienio evangelija praneša apie įvykį ant kalno, kai apaštalų akivaizdoje jo veidas sužibo kaip saulė, o rūbai tapo balti kaip šviesa. Jo dieviškoji prigimtis apsireiškė virš žmogiškosios regimu būdu, atskleisdama, kas yra Jėzus – „Dievas iš Dievo, šviesa iš šviesos, kuris dėl mūsų ir mūsų išganymo nužengė iš dangaus“.

Tokį Jėzų liudija apaštalai ir Bažnyčia. „Mes skelbėme jums mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus galybę ir atėjimą ne mėgdžiodami gudriai išgalvotas pasakas, bet kaip savo akimis matę jo didybę, – rašo apaštalas Petras. – Jo didybę patvirtino dangiškojo Tėvo balsas iš dangaus: „Jis yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. … Tą balsą mes girdėjome aidint iš dangaus, kai buvome su juo ant šventojo kalno.“

Tą pačią žinią skelbia apaštalas Paulius. Nors jo nebuvo mokinių tarpe Jėzaus atsimainymo metu, jo veido šviesą jis išvydo kelyje į Damaską. „Aš staiga išvydau, kaip mane … iš dangaus apsiautė šviesa, skaistesnė už saulę“. Kai Paulius paklausė: „Kas tu esi, Viešpatie?“ Jėzus atsakė: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji.“ Ši šviesa buvo tokia skaisti, kad Paulius tris dienas nieko nematė, tačiau Jėzaus šviesa dabar jau švietė jo širdyje. Žinia apie Jėzaus veido šviesą jis dalijasi su mumis: „Pats Dievas, kuris yra taręs: Iš tamsos tenušvinta šviesa! ­ sušvito mūsų širdyse, kad pažintume Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide“.

„Mes ne save pačius skelbiame, bet Jėzų Kristų kaip Viešpatį“, – sako apaštalas šiandienos laiške. Jie tėra Jėzaus tarnai, kurių tikslas padaryti jį žinomu pasauliui kaip Mesiją ir Gelbėtoją.

Iki atsivertimo Paulius irgi giliai tikėjo į Dievą. Jis pažino Dievą ir jo valią iš Senojo Testamento. Jis regėjo jo šlovę kūrinijoje, matė jos spindesį Dievo Įstatyme ir Mozės veide, kuris švietė kai jis leidosi nuo Sinajaus kalno su Dešimčia Dievo įsakymų. Bet dabar Jėzaus veido šviesa per evangeliją nušvito ir Pauliaus širdyje. Jis dalijasi ja su mumis skelbdamas Kristaus evangeliją, kad toji šviesa spindėtų ir mūsų širdyse. Jeigu ši Jėzaus veido šviesa per Šventąją Dvasią sužibėjo mūsų sielose, dalinkimės ja su kitais, kad ir jie šlovintų Viešpaties vardą. O ji ima šviesti tada, kai mes su džiaugsmu norime tarti vardą ‘Jėzus’. Nes Pauliaus sako: „Nė vie­nas ne­ga­li iš­tar­ti: ‘Jė­zus yra Vieš­pats’, jei Šven­to­ji Dva­sia ne­pa­ska­ti­na”.

Bet kodėl ši šviesa lieka paslėpta pasaulyje? Tai ne evangelijos kaltė, atsako Paulius, nes Jėzus nori, kad visi žmonės būtų išgelbėti. Juk „Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę.“ Evangelija yra atvira visiems, tačiau „jei ji tebėra paslėpta, tai ji paslėpta vien tik einantiems į pražūtį, netikintiesiems, kuriems pasaulio dievaitis apakino protus, kad jie neišvystų Kristaus šlovės – Evangelijos šviesos.“ Paulius praneša, kad žmogaus širdyje vietą užima arba Dievas, arba šio pasaulio dievaitis. Tamsos kunigaikštis, „tamsybių pasaulio valdovas“, aptemdo žmogaus protą, pridengdamas akis dvasiniu neišmanymu ir išankstiniu nusistatymu, kad tas neišvystų Kristaus evangelijos šviesos. O be evangelijos spindinčios galios žmogaus širdyje dvelkia dvasinė tamsa, nuodėmė ir mirtis.

Paulius apibūdina kontrastą tarp tamsos ir šviesos. Pasaulio dievaitis, šėtonas apakina, o evangelijos tarnystė apšviečia. Evangelija liudija Kristų, kuris sako: „Aš atėjau į pasaulį kaip šviesa, kad visi, kurie mane tiki, neliktų tamsybėse.“ Be evangelijos galios žmogaus širdis liks amžinoje tamsoje. Neveltui Paulius dėkoja Dievui, kad ši šviesa per evangeliją „sušvito mūsų širdyse, kad pažintume Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide.“

Ši Dievo šlovė pasireiškė Jėzaus gimimu. Betliejaus tvartelyje gulintis kūdikis paniekino pasaulio pompastiką ir šlovę. Jam nereikia karališkų rūmų spindesio, nes savo dieviška prigimtimi jis – visatos karalius. Ši šlovė pasireiškė jo darbais: gailestingumu nusidėjėliams, šėtono išvarymu iš apsėstųjų, duonos padauginimu, ligonių gydymu, mirusiųjų prikėlimu. Ši jo šlovė ypač atsiskleidė, kai „ganytojas atidavė savo gyvybę už avis“, kai Jėzus ant savęs prisiėmė visą prakeiksmą už žmogaus nuodėmes. „Tikrai jis buvo Dievo Sūnus“, – sušuko prie kryžiaus stovėjęs šimtininkas. Labiausiai Jėzaus šlovė pasireiškė Velykų rytą, kai sutraukęs mirties pančius jis pakilo iš kapo. Po prisikėlimo jis taria: „Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius ir turiu mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus.“ Ši jo šlovė visa savo galia suspindės jo antrojo atėjimo metu laiko pabaigoje.

Paulius pastebi: „Deja, šį lobį mes nešiojamės moliniuose induose“. Ši Dievo pažinimo šviesa spindi mūsų širdyse lyg induose iš molio – silpnuose ir trapiuose. Apaštalas pavartoja šią metaforą, kad mums „būtų aišku, jog ta galybės gausa plaukia ne iš mūsų, bet iš Dievo.“ Evangelijos galia yra ne iš žmonių. Jos autorius yra Dievas, o mes, kurie liudijame išgelbėjimą per Jėzų Kristų, esame tik įrankiai – tie moliniai indai, kuriuose Dievas talpina ir dalija savo dvasinius lobius. Per šiuos trapius molinius indus Dievo Sūnus nori atskleisti savo galią.

Ar mūsų širdis turi tą lobį, kuris plaukia ne iš mūsų, bet iš Dievo? Ar ji patyrė Kristaus evangelijos skelbiamą ramybę, išgirdo nuodėmių atleidimo žodį? Ar ji dėkoja Jėzui, kad jis ją atpirko, jog savo krauju sutaikino su Dievu? „Kiekvienas, kas tiki, jog Jėzus yra Mesijas, yra gimęs iš Dievo,“ – sako apaštalas Jonas. Jei tu tiki, tai tu turi Šventosios Dvasios tikėjimo ir atgimimo dovaną. Tada išpažink tikėjimą ir lūpomis, nes „širdimi priimtas tikėjimas veda į teisumą, o lūpomis išpažintas ­ į išganymą.“ Per evangeliją nušvitusi Jėzaus veido šviesa tenebūna užsklęsta mūsų širdyse, bet teatsispindi lyg nuo veidrodžio, kad ir kiti ieškotų šios dieviškos šviesos šaltinio – mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus ir jį įtikėję rastų amžinąjį gyvenimą. Amen.