4 sekmadienis po Trijų karalių
Kiekvienas žmogus gyvenime susiduria su negandomis, kurios viršija jo jėgas. Jį gali slėgti kančia nuo kitų žmonių rankų, lankyti sunki liga ar kitos aplinkybės. Ir Paulius, kurį esame įpratę laikyti bebaimiu tautų apaštalu, yra ne išimtis. Ir jis atsidurdavo situacijose, kuriose manė, kad nebeišgyvens. „Mes norime, kad jūs, broliai, sužinotumėte apie Azijoje mus ištikusią negandą, kuri baisiai mus prislėgė, tiek viršydama mūsų jėgas, jog nebesitikėjome išliksią gyvi.“
Atsidūręs tokiose aplinkybėse žmogus dažnai kelia egzistencinius klausimus. Jis klausia Dievo, kodėl taip su juo atsitiko. „Kodėl tu, Viešpatie, taip nuošaliai laikaisi? Kodėl slepiesi, kai esu nelaimėje?“ – klausia psalmistas. „Kodėl neištiesi mums rankos, savo dešinės? Kodėl laikai rankas susidėjęs už nugaros?“ – metaforiškai klausiama 74 psalmėje.
Paulius nekelia egzistencinių ar filosofinių klausimų. Į juos mes lengvai nerasime atsakymo. Apaštalui nerūpi egzistencinės teorijos ar hipotezės. Jis verčiau dalijasi savo patirtimi, tikrove, kurią pats išgyveno ir paguoda, kurią gavo iš Dievo. Tai jis daro tam, kad mums išgyvenant negandas, patirtume nepaprastą Dievo paguodą. „Tebūna pašlovintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas, kuris guodžia mus kiekviename sielvarte, kad ir mes galėtume paguosti bet kokio sielvarto ištiktuosius ta paguoda, kurią gauname iš Dievo.“ Dalinkimės su artimu išgyvenimų patirtimi ir paguoda. „Dalydamiesi kentėjimais, jūs dalysitės ir paguoda.“
Paulius neįvardija kur Mažojoje Azijoje, šiandieninėje Turkijoje, jį ištiko neganda, kuri, jo liudijimu, „baisiai mus prislėgė, tiek viršydama mūsų jėgas, jog nebesitikėjome išliksią gyvi.“ Dauguma mano, kad tai galėjo atsitikti Efeze, Mažosios Azijos sostinėje, kur išgirdę evangeliją nemažai žmonių paliko pagonybę ir įtikėjo į Kristų. „Jėzaus vardas buvo išaukštintas“, – rašo evangelistas Lukas. Bet tada sidabrakalys Demetrijas, kuris gamindavo sidabrines deivės Artemidės šventyklos miniatiūras, sukurstė savo amato bendradarbius.
„Vyrai, jūs suprantate, kad šiuo amatu remiasi mūsų gerovė. Bet jūs matote ir girdite, jog tasai Paulius ne tik Efeze, bet ir kone visoje Azijoje įtikino ir patraukė į savo pusę daug žmonių. Jis tvirtina, esą tai ne dievai, kurie pagaminami žmonių rankomis. Gresia pavojus, kad ne tik smuks mūsų amatas, bet ir bus paniekinta didžiosios deivės Artemidės šventykla ir žlugs didybė tos, kurią garbina visa Azija ir visas pasaulis.“
Tai išgirdę efeziečiai labai įniršo ir ėmė šaukti: „Didi efeziečių Artemidė!“ Paulius laiške korintiečiams metaforiškai užsiminė, kad Efeze susidūrė su „laukiniais žvėrimis.“ „Nebesitikėjome išliksią gyvi. Mes ir patys širdies gilumoje buvome ištarę sau mirties sprendimą.“
Koks buvo Pauliaus ir bendražygių atsakas, kai jie atsidūrė bėdoje? Apaštalas rašo: „Nebepasitikėjome savimi, o tik Dievu, kuris prikelia mirusius“. Jis nukreipia mūsų žvilgsnius į Dievo visagalybę. Kristaus prisikėlimas ir būsimasis mirusiųjų prikėlimas, yra jo galingos dešinės rankos įrodymas. Kai atsiduriame situacijoje, kurioje išgyvename neviltį, kuri viršija mūsų jėgas, ir mes drąsiai pasitikėkime Dievu, kuris prikelia mirusiuosius. „Kas jį tiki, nebus sugėdintas.“
Laiško Korintiečiams įžangoje Paulius Dievą vadina įvairiais vardais. Jis yra „Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas“, „gailestingumo Tėvas“, „visokios paguodos Dievas“. Jis yra Dievas, kuris „prikelia mirusiuosius“. Paulius nukreipia mūsų žvilgsnius į mirusiųjų prisikėlimą, bet kartu ir į tas gyvenimo aplinkybes, kai, atrodo, buvome lyg žuvę. Ir sau širdies gilumoje jis jau buvo ištaręs mirties sprendimą. Bet Dievas yra tas, kuris išgelbsti mus iš mirties kilpų. Dievas, kuris prikelia mirusius „mus išgelbėjo iš mirties nasrų ir tebegelbi“, – sako jis.
Apie Dievo pagalbą liudija apaštalas praeities, dabarties ir ateities laiku. Dievas „mus išgelbėjo iš mirties nasrų“. „Jis tebegelbi.“ „Viliamės, jog jis ir toliau mus gelbės“, – taria jis, žvelgdamas į būsimuosius laikus. Laiške Timotiejui jis rašo: „Viešpats mane vėl ištrauks iš visų piktų kėslų ir išgelbės savo dangaus karalystei.“ „Dėkui Dievui per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!“
Tai liudija ir psalmistas, kuris pirmu žvilgsniu atrodo šaukiasi Dievo neviltyje. Nors jis klausia: „Kodėl tu, Viešpatie, taip nuošaliai laikaisi? Kodėl slepiesi, kai esu nelaimėje?“ jo lūpose visada skamba pasitikėjimas Dievu ir viltis. „Kodėl tu tokia liūdna, mano širdie? Kodėl taip nerimsti krūtinėje? Turėk viltį Dieve! Juk aš dar šlovinsiu jį, savo Gelbėtoją, savo Dievą.“
Prisiminęs, kaip Dievas ištraukė jį iš mirties nasrų, Paulius tiki, kad Viešpats ir toliau jį gelbės. Juk Dievas yra meilė. Vardan mūsų jis siuntė savo Sūnų į šį pasaulį, kad savo krauju jis nuplautų mūsų nuodėmes. „Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?! – klausia apaštalas. – Jeigu jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, tai kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?!“ „Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? ar priespauda? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas? … Aš juk esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.“
Iš Korinto Bažnyčios Paulius prašo maldų. Jis kviečia tikinčiuosius melstis už jį, už evangelijos skelbimą, ir vieni už kitus. Pasitikėjimas Dievu nereiškia, kad turime atsisakyti pagalbos priemonių. Viena iš tokių yra malda. Mes padedame vieni kitiems savo maldomis. Jos yra ne tik pagalbos prašymas, bet ir padėka Dievui ir jo šlovinimas. Tebūna toks mūsų atsakas į Dievo teikiamą pagalbą. Amen.