Laiške Romiečiams Paulius save vadina skolininku. „Aš skolingas graikams ir barbarams, išmintingiems ir neišmanantiems.“ Kame slypi Pauliaus skola? Kartą jis yra pasakęs: „Niekam nebūkite ką nors skolingi, išskyrus meilę vienas kitam.“ Ir šį kartą jis jaučiasi esąs skolingas žinios apie Dievo meilę, atskleistos Jėzuje Kristuje. Ją jis vadina evangelija, „gerąja naujiena, kurią Dievas iš anksto buvo pažadėjęs … Šventuosiuose Raštuose. O ji kalba apie jo Sūnų … Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.“

Kristaus laikų pasaulis buvo skirstomas į graikišką ir barbarišką. Nukariavęs milžiniškas teritorijas Aleksandras Makedonietis į jas įnešė graikų kultūrą. Būti civilizuotu žmogumi tada reiškė bent jau mokėti graikų kalbą. Evangelijos ir Naujojo Testamento laiškai buvo parašyti graikų kalba. Net pamaldos bažnyčioje vyko šia kalba, nes ji vienijo įvairių tautų tikinčiuosius. Netgi Romos mieste, kur vyravo lotynų kalba, tikintieji bent jau du pirmus amžius meldėsi graikiškai. Paulius sako, kad jis yra skolingas ir barbarams. Juos graikai laikė necivilizuotais žmonėmis. Paulius jiems jaučiasi esąs skolingas, nes prisikėlęs Kristus pasakė: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones,“ „skelbkite Evangeliją visai kūrinijai.“ Geroji žinia yra skirta visiems – ir graikams ir barbarams, ir išmintingiems, ir neišmanantiems.

Paklaustas, kodėl jis nesigėdija evangelijos, Paulius atsako: „Juk ji yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiam.“ O kodėl ji yra Dievo galybė išgelbėti kiekvieną tikintį? Apaštalas paaiškina: „Joje apsireiškia Dievo teisumas iš tikėjimo į tikėjimą, kaip parašyta: Teisusis gyvens tikėjimu.“

Dievo teisumas apibūdina jo esmę. Jis yra šventas, teisus, teisingas. Būdamas šventas jis nekenčia nuodėmės. „Netrokštu nusidėjėlio mirties, – sako jis per pranašą Ezekielį, – bet kad jis atsiverstų ir gyventų“ (Ez 33, 11). Dievo teisumas kreipia mūsų žvilgsnius į amžinybę, kurio teisme privalėsime duoti ataskaitą už savo gyvenimą. Neveltui senovės atgailos maldoje sakoma: „Dieve, Tu nenori vargingo nusidėjėlio mirties ir nelinki jam pražūties; … atimk mūsų nuodėmėmis vertai užsitarnautą bausmę ir iš savo gailestingumo padėk daryti tai, kas gera“. Jeigu mes Dievo teisumą suprantame kaip jo teisingumą, ši žinia mums nėra evangelija, o nerimą kelianti žinia.

Bet Paulius sako: „Esu skolingas ir graikams ir barbarams, ir išmintingiems ir neišmintingiems“. Jo širdis trokšta ne tik Romoje, bet visiems pranešti apie Dievo teisumą – tokį, koks jis apreikštas evangelijoje, kuri liudija apie Dievo Sūnų – Jėzų Kristų, mūsų Gelbėtoją. „Aš nesigėdiju Evangelijos. Ji juk yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam.“

Evangelija yra Dievo galybė, nes ji nurodo į Jėzų Kristų. Ji praneša, kad nors „visi nusidėjo ir stokoja Dievo garbės, jie išteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo.“ „Dievas jį paskyrė permaldavimo auka“ už mūsų nuodėmės, todėl jis „išteisina tą, kuris tiki Jėzų.“ „Taigi, išteisinti tikėjimu, gyvename ramybėje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų,“ – sako apaštalas. „Per jį tikėjimu pasiekiame tą Dievo malonę, kurioje stovime ir didžiuojamės Dievo šlovės viltimi.“ Evangelija yra Dievo galia, nes joje apsireiškiamas Dievo teisumas, kurį užtarnavo Kristus, ir šis Kristaus teisumas padovanojamas kiekvienam tikinčiam nepriklausomai nuo tautybės, statuso, gebėjimų ir viso kito. „Visi nusidėjo ir stokoja Dievo garbės, bet yra išteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo.“

Dievo teisumas – tai dovana, kurią pirmą kartą gavome, kai ant mūsų buvo užpiltas pilnas malonės ir gyvybės Krikšto vanduo. Šį teisumą po Krikšto pakartotinai gauname išpažindami nuodėmes. Juo Kristus mus aprengia, kai ateiname prie altoriaus priimti jo kūną ir kraują duonoje ir taurėje. Per išpažintį ir Eucharistiją Kristus vėl ir vėl gražina mus prie Krikšto tyrumo, vėl ir vėl aprengia baltais Krikšto rūbais. Tą akimirką, kai Kristus prisiima mūsų nuodėmes, jo teisumas tampa mūsų nuosavybe. „Štai kodėl mano širdį traukia ir jums Romoje skelbti Evangeliją, – sako apaštalas Paulius.. … Ji juk yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam. … Joje apsireiškia Dievo teisumas iš tikėjimo į tikėjimą, kaip parašyta: ‚Teisusis gyvens tikėjimu‘.“

Garsus 16 a. vokiečių giesmininkas Bartolomiejus Ringvaldas rašo:
„Kaip nuodėmingasis teisme
Galėtų apsiginti?
Kas gi užstos tenai mane,
Kas kaltę panaikintų?
Mane Tu, Jėzau, gelbėsi,
Nes aplankei pasaulį šį
Kaltųjų išganyti.“

Tikintis žmogus paskelbiamas teisiu Dievo teisme ne dėl jo paties nuopelnų, o tik todėl, kad jo nuodėmės nuplautos Kristaus krauju. Jis yra apgaubtas Jėzaus teisumu, todėl Dievas nebeįskaito jo nusidėjimų ir kalčių. Tai Kristaus teisumas, kurį jis gavo tikėjimu. Kadangi Kristus mus atpirko iš Dievo rūstybės, Dievo teisme tikintis žmogus yra išteisinamas dėl už jį pralieto Kristaus kraujo – besąlygiškai paskelbiamas teisiu ir nekaltu. „Visi nusidėjo ir stokoja Dievo garbės, o išteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo“, – praneša Paulius. Jėzaus kryžiaus auka išteisintas žmogus jau dabarties laike yra perėjęs iš mirties į gyvenimą. „Kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusį tiki, – sako Jėzus, – tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą.“

Šios žinios Paulius skolingas visiems. Jis jos nesigėdija, nes ji atskleidžia Dievo meilę, gerumą, gailestingumą. Ji juk yra „Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam.“ Joje apsireiškia Dievo teisumas, kuris mums dovanojamas vien iš malonės dėl Jėzaus Kristaus atpirkimo. Jį tikintis žmogus „gyvens tikėjimu.“ Martynas Liuteris rašo:

„Jei tu laikaisi tikro tikėjimo, kad Kristus yra tavo Gelbėtojas, tada tu iš karto turi gailestingąjį Dievą, nes tikėjimas tave veda ir tau atveria Dievo širdį bei valią, jo tyrą malonę ir visaapimančią meilę. Tada tu laikaisi Dievo tikėjimu, regi jo tėvišką, draugišką širdį, kurioje nėra nei pykčio, nei negailestingumo. Tas, kuris mato Dievą rūstų, neregi jo tokio, koks jis yra tikrovėje, o žvelgia į jį tarytum pro uždangą, tarsi tamsus debesis dengtų jo veidą.“ Amen.