2025-01-19

2 sekmadienis po Trijų karalių

Kunigas:
Passage: Rom 12, 4–16

Šiandienos laiške apaštalas Paulius praneša apie Dievo dovanas Bažnyčios nariuose ir pateikia krikščioniško gyvenimo pamokymų. Nors mus vienija „vienas tikėjimas, vienas krikštas, Vienas Dievas ir visų Tėvas“, Šventoji Dvasia kiekvienam iš mūsų suteikia skirtingų dovanų. „Kaip viename kūne turime daug narių ir visi nariai atlieka ne tą patį uždavinį, taip ir mes daugelis esame vienas kūnas Kristuje, o pavieniui ­ vieni kitų nariai.“ Bažnyčia – tai mistinis Kristaus kūnas. Jėzus yra Bažnyčios galva, o mes – jo kūno nariai, turintys skirtingų charizmų. Naudokime šias dovanas Dievo garbei – Bažnyčios ir artimo labui.

Paulius pamini pranašystės dovaną. „Kas turi pranašystės dovaną, tegul ja naudojasi, laikydamasis tikėjimo.“ Senajame testamente pranašai skelbdavo ateities dalykus, įspėdavo žmones apie nuodėmę, ypač kai jie nusigręždavo nuo gyvojo Dievo ir susitepdavo pagoniškais dievais. Pranašystės dovana buvo praktikuota ir pirmojoje Bažnyčioje. Tada ji prasmingai pasitarnavo Bažnyčios labui. Šiandienos Bažnyčioje pranašystė yra skelbiamas Dievo žodis. Jis mums įspėja apie nuodėmę, ragina gyventi krikščioniškai, liudija apie būsimuosius laikus.

Apaštalas sako, kad šia dovana reikia naudotis „laikantis tikėjimo“. Tačiau šiandien pasaulyje pranašaujama ne pagal tikėjimo saiką, kurį dovanoja Šventoji Dvasia, o remiantis įvairiais gamtos ženklais ar kitokiomis spėlionėmis. Tokia yra astrologija, kuri vadovaujasi žmogaus proto argumentais, gamtos dėsniais, pagal kuriuos juda žvaigždės. Žmonės skaito horoskopus, nors jie grįsti ne tikėjimu į Dievą, o jo kūrinių judėjimu.

Biblija daug ką pasako apie žvaigždes. Svarbiausia žinia yra ta, kad žvaigždės yra Dievo kūriniai. Jos liudija apie jo galią ir didybę. „Viešpatie, mūsų Dieve, … savo didingumu apklojai dangaus aukštybes“ (Ps 8, 2). „Dangūs skelbia Dievo šlovę, dangaus skliautas garsina jo rankų darbą“ (Ps 19, 1). „Jis nustatė žvaigždžių skaičių, – kiekvieną jų vardu vadina“ (Ps 147, 4).

Žvaigždės turėtų kelti nuostabą Dievo visagalybe, tačiau yra žmonių, kurie pagal žvaigždes, savo proto išvedžiojimais, o ne tikėjimu, pranašauja žmogaus likimą. Dievas draudžia astrologiją. Astrologus pranašas Izaijas vadina „ražienomis“, kurias Dievas mes į ugnį. „Tegu astrologai, žvaigždžių stebėtojai, dangaus ženklų tyrinėtojai atsistoja ir išgelbsti tave nuo to, kas tave užgrius, – sako jis nuodėmingai Babilono dukrai. – Jie yra kaip ražienos, ugnis sudegins juos.“ Tai būrimo forma, kurią smerkia Dievas, nes ji menkina jo galią, žmogaus gyvenimą siedama ne su jo gerumu, o žvaigždėmis. „Būkite atidūs ir nuoširdžiai saugokitės, … kad kartais, pakėlęs akis į dangų ir stebėdamas saulę, mėnulį, žvaigždes bei dangaus galybę, nebūtum sugundytas juos garbinti ir jiems tarnauti“ (Įst 4, 19). „Tenebūna tarp jūsų … ateities spėjėjų, nei ženklų aiškintojų, nei kerėtojų, nei burtininkų, nei žavėtojų, nei mirusiųjų dvasių iššaukėjų, nei žynių, nei raganių“ (Įst 18, 10-11), nes tai yra nuodėmė.

Astrologai skelbia pasakas, kurios žmonėms patinka. Tokius ateities spėjikus Biblija vadina „netikrais pranašais“. Tuo tarpu pranašystė kylanti iš tikėjimo Dievu dažniausia prieštarauja protui. Kai Jeremijas pranašavo Jeruzalės sugriovimą ir tautos ištrėmimą, Izraelitai iš jo tik šaipėsi. Niekas juo netikėjo. Tačiau žvaigždžių judėjimu ir žmogaus proto argumentais paremta astrologija skelbia tai, kas žmonėms aktualu ar net patinka, ir tai yra netikra pranašystė. Jei mes ja tikime, darome nuodėmę, nes tada savo likimą siejame ne su Viešpačiu, o su jo kūriniais – žvaigždėmis. Neskaitykime horoskopų!

Paulius kalba apie tarnavimo, mokymo, raginimo ir vadovavimo dovanas Bažnyčioje. „Tegul žmonės laiko mus Kristaus tarnais ir Dievo slėpinių prievaizdais“, – kalba jis apie save ir kitus Bažnyčios tarnus. „O iš prievaizdų reikalaujama, kad būtų patikimi.“ Tai pabrėžia ir Jėzus palyginime apie talentus. „Jis pasišaukė tarnus ir pavedė jiems savo turtą.“ „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Tu buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius.“ Tarnavimas bažnyčioje bet kokiose pareigose yra tarnavimas Dievui. „Kas [turi] dovaną tarnauti ­ tetarnauja, kas mokyti ­ tegul moko, kas paraginti ­ tegul ragina.“ Dievas mums duoda skirtingų malonių, kad vykdytume jo garbei skirtingas užduotis. Paulius sako: „Aš sodinau, Apolas laistė“. Vienas sodina, kitas laisto. „Pagal Dievo man suteiktą malonę aš, kaip išmintingas statybos vadovas, padėjau pamatą, o kitas stato ant jo.“ Ir paragindami artimą sekmadienį netingėti, o ateiti į bažnyčią, išgirsti Dievo žodį ir priimti Sakramentą, mes tarnaujame Dievui.

Prie malonės dovanų Paulius priskiria ir diakoniją – dovaną gailestingumo darbams. Bažnyčia per amžius buvo vienintelė institucija, kuri rūpinosi vargšais ir sergančiais. Jiems ji statydavo namus, kuriuos vadindavo „špitole.“ Šiandien tai atitinka anglų kalbos žodį „hospital“ – ligoninę. Lietuvoje daugelyje miestų ligoninės buvo pradėtos statyti tik prieš šimtmetį, tuo tarpu špitolės parapijose stovėjo per amžius. Šiandien visos politinės jėgos turi beveik vienodą socialinę programą, kuri finansuojama iš žmonių mokesčių, tačiau gailestingumo darbai tebėra aktualūs. Šiandienos gailestingumo darbai – tai sergančių Bažnyčios narių lankymas, pagalba kenčiantiems.

O kas turi dovaną šelpti, tegu tai daro su džiaugsmu. „Kiekvienas tegul aukoja, kaip yra širdyje nutaręs, ne gailėdamas ar tarsi verčiamas, nes Dievas myli linksmą davėją,“ – sako Paulius. Mūsų sąžinės pažadinimui Jėzus vartoja kraštutinį šelpimo pavyzdį:

„Keldamas pietus ar vakarienę, nekviesk nei savo draugų, nei brolių, nei giminaičių, nei turtingų kaimynų, kad kartais jie savo ruožtu nepasikviestų tavęs ir tau nebūtų atlyginta. Rengdamas vaišes, verčiau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų, tai būsi palaimintas, nes jie neturi kuo atsilyginti, ir tau bus atlyginta teisiųjų prisikėlime.“

Apaštalas aukština tai, ką jis vadina „prakilnesniu keliu“ – krikščionišką meilę. Tačiau šį kartą jis primena ne dieviškosios meilės prigimtį, o sako: „Meilė tebūna be veidmainystės.“ Venkime apsimestinės meilės. Veidmainiška meilė suteršia šį „prakilnesnį kelią“. Niekas taip nenukenčia, kaip meilė, kai ji netikra. Deja, tokios apsimestinės meilės pasaulyje yra daug. Senovės Romėnų poetas Ovidijus, kuris poezijoje daug vietos skyrė meilės apmąstymams, sakė: „Kai esi sėkmingas, turi daug draugų, bet bėdų metu būsi vienas.“ Neveltui Paulius mums sako: „Meilė tebūna be veidmainystės.“ „Nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa, – Bažnyčiai rašo apaštalas Jonas. – Tuo mes pažinsime, jog esame iš tiesos, jo akivaizdoje nuraminsime savo širdį.“ „Nuoširdžiai mylėkite vieni kitus broliška meile“, – ragina Paulius.

„Bodėkitės pikto, laikykitės gero“, – sako apaštalas. Turbūt nėra žmogaus, kuris aukštintų blogį, tai kas pikta. Tačiau Paulius ne be priežasties duoda tokį patarimą, nes žmogaus prigimtis yra pažeista įgimtosios nuodėmės. Krikštas panaikina jos kaltę, tačiau prigimtis išlieka. Neveltui atgailos keliu mes turime savyje marinti tą senąjį, piktą žmogų ir kasdien prisikelti nauju žmogumi, kuris Viešpaties Dvasios veikiamas darytųsi panašus į Dievo atvaizdą Jėzuje ir „atidengtu veidu“ atspindėtų Viešpaties šlovę (2 Kor 3, 18). Tokia yra neapsimestinė meilė. Ji „nesidžiaugia neteisybe,“ tuo kas pikta, „bet su džiaugsmu pritaria tiesai.“

„Lenktyniaukite tarpusavio pagarba.“ Apie tai Paulius rašo ir laiške Filipiečiams: „Nedarykite nieko varžydamiesi ar iš tuščios puikybės, bet nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save.“ Jėzus mums pataria: „Kai būsi pakviestas, verčiau eik ir sėskis paskutinėje vietoje, tai atėjęs šeimininkas tau pasakys: ‚Bičiuli, pasislink aukščiau!‘“

„Nebūkite apsileidę, bet uolūs, karštos dvasios, tarnaukite Viešpačiui.“ Čia apaštalas kalba apie mūsų abejingumą geriems darbams, drungnumą tarnaujant Viešpačiui. Ši nuodėmė senovės Bažnyčioje buvo vadinama dvasiniu apatiškumu, vangumu. Prie to priskiriamas ir nuovargis geriems darbams. Viduramžiais ši nuodėmė lotyniškai buvo vadinama „acedija“ ir priskiriama septintai mirtinai nuodėmei – tingumui. Tai būsena, kai nenorima nei dirbti, nei melstis. Tai bėgimas nuo dieviškojo gėrio, o tai veda į neviltį. Dantės dieviškoje komedijoje ši nuodėmė poetą atvedė į pragaro kraštą. Pradžioje jis nesuprato, kuo jis nusidėjo. Jam gyvenime sekėsi gerai, tačiau jis gyveno tik sau, buvo tingus ir abejingas tikėjimo dalykuose. Patekęs į jam netikėtą kraštą jis pažino, kad tai siaubinga nuodėmė. Ji atveria kelią visoms kitoms nuodėmėms. Jam padėjo atgaila, pasikliavimas Dievo meile. „Nebūkite apsileidę, bet uolūs, karštos dvasios, tarnaukite Viešpačiui“, – ragina apaštalas.

„Džiaukitės viltyje, būkite kantrūs varge, ištvermingi maldoje. Rūpinkitės šventųjų reikalais, puoselėkite svetingumą. Laiminkite savo persekiotojus, laiminkite ir nekeikite. Džiaukitės su besidžiaugiančiais, verkite su verkiančiais. Sutarkite tarpusavyje. Nesiveržkite prie aukštų dalykų, bet pasitenkinkite kukliais. Nelaikykite savęs išmintingais.“

Taip apaštalas apibūdina santykius, kurie turėtų vyrauti tarp Dievo namiškių, tarp Bažnyčios narių. Juos turi reguliuoti ne pasaulietinis įstatymas, o Evangelija – Kristaus kalno pamokslas, tas „prakilnesnis kelias“, kurį Paulius vadina meile. Jis kalba ne apie meilę plačiąja prasme, kai artimas yra kiekvienas, net nepažįstamas į bėdą papuolęs žmogus, o kasdienius santykius su žmogumi, su kuriuo gyvename, su kuriuo susitinkame bažnyčioje, kuris dažnai yra arti šalia mūsų. „Tad, kol turime laiko, darykime gera visiems, o ypač tikėjimo namiškiams.“ Amen.