2025-01-12

1 sekmadienis po Trijų karalių

Kunigas:
Passage: Rom 12, 1-8

Apaštalas Paulius laiške Romiečiams primena, kad krikščioniškas tikėjimas yra neatsiejamas nuo gyvenimo. Tai praktinis krikščioniškų tiesų taikymas kasdienybėje. Jis primena mums apie naująjį klusnumą Dievui, kuris turi atsispindėti mūsų geruose darbuose. Mes „išteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo“ (Rom 3, 24), tačiau kartu „esame sutverti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti“ (Ef 2, 10).

„Dėl Dievo gailestingumo raginu jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką.“ Kviesdamas mus tarnauti Viešpačiui, jis vartoja aukojimo sąvoką. Senajame testamente žmogus atnešdavo prie altoriaus gyvąsias aukas Dievui, kad gautų laikiną nuodėmių atleidimą. Tačiau su Kristaus mirtimi gyvūnų aukojimas nebeteko prasmės, nes Kristus buvo „vieną kartą paaukotas, kad nuimtų visų nuodėmes“. Jis yra vienintelė permaldavimo auka, todėl po jo mirties ir prisikėlimo mūsų aukos tapo „Dievo šlovinimo aukomis, jį garbinančių lūpų vaisius“. „Nepamirškite daryti gera ir dalytis su kitais geru, – skelbia laiškas Hebrajams, – nes tokiomis aukomis patiksite Dievui.“

Pasitelkdamas kūno aukojimo sampratą apaštalas primena, kad tikinčiųjų kūnai yra šventykla, ant kurios altoriaus aukojamos Dievo šlovinimo aukos. „Argi nežinote, kad esate Dievo šventykla ir jumyse gyvena Dievo Dvasia?“ – sako jis. Paulius kviečia Dievą šlovinti kūnu, tai yra ne tik vengti nuodėmių, bet „aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką“. Nes „kūnas skirtas … Viešpačiui, o Viešpats – kūnui“, – sako jis.

Apaštalas vartoja „gyvos aukos“ metaforą. Mūsų kūną jis vadina „gyva auka“, kadangi Kristus per tikėjimą gyvena mūsų širdies šventovėje. „Gyvenu nebe aš, bet manyje gyvena Kristus,“ – sako jis. O toji liepsna, širdies altoriuje uždeganti auką Dievui, yra meilė. Tik jos paskatinta auka yra „gyva, šventa ir Dievui patinkanti.“ Nes, kaip sako Paulius, net „jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, nieko nelaimėčiau“. Meilės uždegta širdies auka yra lyg kvapni Abelio auka, kurią Šventoji Dvasia neša į dangų, ir kurios saldus kvapas patinka Dievui. Tad tebūna mūsų aukos grįstos meile, kuri yra begalinės Kristaus meilės atspindys. „Gyvenkite meile, kaip ir Kristus pamilo jus ir atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui.“

Paulius taip pat mums primena Dievo gailestingumą. Dievas yra gailestingas. Jis mus sutvėrė, mumis rūpinasi ir globoja. Didžiausią gailestingumą jis parodė Kristuje, kuris atidavė save už mus. Todėl kaip padėką Dievui už jo gailestingumą „raginu jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį garbinimą.“

Apaštalas mus kviečia žengti šventėjimo keliu. „Ir nemėgdžiokite šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą, kad galėtumėte suvokti Dievo valią ­ kas gera, tinkama ir tobula.“

Šventėjimo kelias, tai nesusitapatinimas su pasauliu, tai yra to, kas prieštarauja Dievo valiai. Paulius primena, kad susivienodinimas su pasaulio dvasia yra didžiausias šventėjimo priešas. „Praeina pasaulis ir jo geismai. Kas vykdo Dievo valią, tas išlieka per amžius“, – liudija apaštalas Jonas. Jei esame Kristaus žmonės, vadovaukimės krikščioniškais principais ir gyvenkime pagal Dievo meilės įstatymą. Šis kelias – tai kasdienis mirimas nuodėmei ir kasdienis prisikėlimas naujam gyvenimui.

Šventėjimo pažangą Paulius sieja su mūsų keitimusi per mąstymo atnaujinimą. „Pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą“, – sako jis. Tai tapimas nauju kūriniu, nes „kas Kristuje, tas naujas kūrinys. Kas buvo sena, praėjo, štai atsirado nauja“. Jis pavartoja graikišką žodį „metamorfozė“, kas reiškia naujos formos įgavimą, elgesio pokytį. Šį žodį taip pat vartoja evangelistas liudydamas apie Kristaus atsimainymą ant Taboro kalno. Ten jame atsiskleidė dieviška šlovė – jo veidas sužibo kaip saulė, o rūbai tapo balti kaip sniegas. Tą patį žodį Paulius vartoja laiške Korintiečiams, kai kalba apie šventėjimą. „Mes visi, atidengtu veidu Viešpaties šlovę atspindėdami, daromės panašūs į jo atvaizdą, ir Viešpaties Dvasios veikimu vis didėja mūsų garbingumas.“ Pasikeitimas per mąstymo atnaujinimą – tai Dievo valios pažinimas ir vykdymas to, kas „gera, tinkama ir tobula“.

Paulius mus kviečia vengti puikybės nuodėmės, mąstyti apie save blaivai, „kiekvienam pagal Dievo duotąjį tikėjimo mastą“. Laiške Galatiečiams apie puikybę ir išdidumą jis sako: „Kas, būdamas niekas, tariasi esąs kažin kas, tas save apgaudinėja“. Gavęs 10 Dievo įsakymų ant Sinajaus kalno Mozė nežinojo, kad po susitikimo su Dievu jo veidas spindėjo. Veido spindesys ženklino Mozės ypatumą. Dievas jį pašlovino ir padarė savo pasiuntiniu, tačiau jis tuo nesigyrė. Jėzus taip pat buvo „romus ir nuolankios širdies“. Ir mes manykime „apie save blaiviai, … pagal Dievo duotąjį tikėjimo mastą“, nes mūsų talentai yra Dievo dovanos.

O malonės dovanų Dievas duoda mums visiems, ir jos būna įvairios. Paulius pamini Viešpaties dovanas Bažnyčioje. Ją jis vadina mistiniu Kristaus kūnu, kurio nariai esame mes. „Kaip viename kūne turime daug narių ir visi nariai atlieka ne tą patį uždavinį, taip ir mes daugelis esame vienas kūnas Kristuje, o pavieniui ­ vieni kitų nariai.“ Kristaus kūnas nėra netvarkingas darinys. Jėzus yra bažnyčios galva, o mes jo kūno nariai, į kurį mus suvienija bendras tikėjimas ir viena Dvasia.

Dvasios dovanų daug, sako Paulius, pagal tai, kokia „charizma“, tai yra malonė, mums suteikta. Ankstyvojoje Bažnyčioje buvo ypatingų dovanų. Kai kurie nariai turėjo nepaprastų kalbų, gydymo ar pranašo charizmą. Jos tada pasitarnavo evangelijos plitimui. Šiandienos Bažnyčios nariuose reiškiasi tarnavimo, tai yra diakonijos, vadovavimo, mokymo, šelpimo, gailestingumo dovanos. Jos bažnyčią daro darniu Kristaus kūnu, per kurį Dievas atlieka savo žodžio skelbimo ir sakramentų teikimo misiją. Žodžiu ir Sakramentu jis pažadina ir įtvirtina mumyse tikrą tikėjimą ir veda šventėjimo keliu į išganymą. Amen.