Trijų karalių šventė skelbia, kad Gelbėtojas gimė visoms tautoms. Jei Kalėdų naktį Dievas per piemenėlius apsireiškė žydų tautai, tai per Tris išminčius visiems žmonėms. Tai paliudija sentėvis Simeonas, sakydamas, kad Jėzus jis yra ne tik „Izraelio tautos garbė“, bet ir „šviesa pagonims apšviesti.“ Apie tai rašo ir apaštalas Paulius laiške efeziečiams, pranešdamas, kad „pagonys kartu su žydais yra paveldėtojai, vieno kūno nariai ir dalininkai pažado Kristuje Jėzuje per Evangeliją.“

Daugelyje tautų šį šventė yra vadinama Epifanija. Tai graikų kalbos žodis, reiškiantis „apreiškimą iš aukščiau“. Šį apreiškimą patyrė Betliejaus laukų piemenėliai, kai angelas jiems pranešė, kad gimė Gelbėtojas. Kristų Gelbėtoją pažino minėtas Simeonas. Šventosios Dvasios jam buvo apreikšta, kad jis nemirs, kol nepamatys Viešpaties Mesijo. Šventovėje paėmęs kūdikėlį Jėzų į rankas jis tarė: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą, kurį tu prirengei visų tautų akivaizdoje.“ Apreiškimą iš aukščiau patyrė ir trys išminčiai iš rytų šalies. Jiems buvo žvaigžde apreikšta, kad žemėje gimė Kristus Karalius, todėl jie nusprendė jį aplankyti ir padovanoti tris dovanas.

Betliejaus žvaigždė praneša, kad Kristus yra šviesa visiems žmonėms. Evangelistas Jonas rašo: „[Jis yra] tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį.“ Kristus po prisikėlimo mokiniams paliepė skelbti evangelijos šviesą visoms tautoms, kad ir jas aplankytų išganymas.

Mūsų apmąstomame laiške apaštalas Paulius rašo, kad ir jam apreiškimu iš aukščiau buvo atskleistas Kristaus slėpinys. „Aš negalėjau būti neklusnus Kristaus apreiškimui,“ todėl „iš pradžių Damaske ir Jeruzalėje, o paskui visoje Judėjoje ir pagonijoje ėmiau skelbti, kad žmonės atsiverstų ir sugrįžtų pas Dievą“ (Apd 26, 19–20). Laiške Galatiečiams jis rašo: „Aš sakau jums, broliai, kad mano paskelbtoji Evangelija nėra iš žmonių. Aš neperėmiau jos iš žmogaus ir nebuvau jos išmokytas, bet gavau Jėzaus Kristaus apreiškimu.“ Kristus jam apsireiškė tuo metu, kai, kaip sako Paulius, „be saiko persekiojau Dievo Bažnyčią ir mėginau ją sugriauti.“ „Jūs, be abejo, esate girdėję, kaip aš kadaise elgiausi“ (Gal 1, 11–13).

Paulius praneša, kad Kristaus slėpinys „ankstesnėms žmonių vaikų kartoms nebuvo paskelbtas taip, kaip jis dabar Dvasios atskleistas jo šventiesiems apaštalams ir pranašams“. Šis slėpinys praneša, kad „pagonys kartu su žydais yra paveldėtojai, vieno kūno nariai ir dalininkai pažado Kristuje Jėzuje per Evangeliją“.

Žydų tauta nepažino tikrojo Kristaus slėpinio. Nors pranašai paskelbė, kad Gelbėtojas gims visoms tautoms, jie laukė pasaulietinio Mesijo, kuris jų tautą išvaduos iš romėnų nelaisvės. Jie nepažino pranašo Izaijo žodžių prasmės, kai jis skelbė, kad tautos ateis prie Kristaus šviesos ir karaliai prie užtekėjusio spindesio. To nepažino net uolusis Dievo Bažnyčios persekiotojas Saulius, kol apreiškimu jam nebuvo atskleistas evangelijos slėpinys. Kitaip jis nebūtų persekiojęs Bažnyčios. Bet dabar visų tautų tikintieji į Kristų yra Dievo karalystės paveldėjai, mistinio Kristaus kūno – Bažnyčios, nariai ir „dalininkai pažado Kristuje Jėzuje per Evangeliją“. Šis slėpinys „dabar Dvasios buvo atskleistas jo šventiesiems apaštalams ir pranašams.“ Pažinę jį jie skelbia, kad išgelbėjimas yra tik per Jėzų Kristų, jog „žmogus išteisinamas tikėjimu, be [Mozės] įstatymo darbų“ (Rom 3, 28). „Nes Įstatymas buvo duotas per Mozę, – sako evangelistas Jonas, – o malonė ir tiesa atėjo per Jėzų Kristų“ (Jn 1, 17).

Šis slėpinys tuomet dar fariziejui Sauliui buvo atskleistas ypatingu būdu. Kristus jam apsireiškė, kai Saulius dar „alsavo“ neapykanta prieš Viešpaties mokinius.

„Aš išgirdau balsą, kuris man sakė hebrajiškai: ‘Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji? Sunku tau spyriotis prieš akstiną! Aš paklausiau: ‘Kas tu esi, Viešpatie?’ O Viešpats atsakė: ‘Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji. … Aš tau apsireiškiau, kad paskirčiau tave tarnu bei liudytoju tų dalykų, kuriuos matei ir kuriuos tau dar apreikšiu. Aš tave gelbėsiu nuo tautiečių ir pagonių, pas kuriuos tave siunčiu, kad atvertum jų akis ir jie iš tamsybių gręžtųsi į šviesą.“

Paulius tapo tautų apaštalu. „Aš tapau Evangelijos tarnu dėl Dievo malonės dovanos, kuri buvo man duota jo galybės veikimu. Man, iš visų šventųjų mažiausiajam, atiteko malonė skelbti pagonims neištiriamus Kristaus turtus.“ Šie nuostabūs žodžiai įgauna dar gilesnę prasmę, kai žinome, jog Paulius juos rašė iš kalėjimo Romoje. „Aš esu Kristaus Jėzaus kalinys dėl jūsų ­ pagonių“ – sako jis. Jo tautiečiai jį persekiojo ir įkalino, nes jis skelbė Kristų tautoms.

Paulius save vadina ne Romos valstybės kaliniu, o „Kristaus Jėzaus kaliniu.“ Jis kenčia dėl Jėzaus Kristaus. Kai žmonės yra įkalinami dėl Kristaus evangelijos skelbimo, jie yra ne valstybės, o Kristaus kaliniai. Jie nepabūgo skelbti Kristaus, net kai pasaulis niršo neapykanta prieš jį. „Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? ar priespauda? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas?“ – klausia jis. „Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?! Jeigu jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, tai kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?!“ „Todėl aš prašau nenusiminti dėl mano vargų jūsų dėlei, nes jie yra jūsų garbė“, – rašo jis iš kalėjimo Efezo Bažnyčiai.

Paulius pats nebegali skelbti evangelijos, tačiau jis džiaugiasi, kad „neištiriami Kristaus turtai“ ir jam apreikštas „Kristaus slėpinys“ toliau yra skelbiami per Bažnyčią. Nes „turi išsipildyti slėpinys, nuo amžių buvęs uždengtas Dieve, visų dalykų Kūrėjyje, kad dabar per Bažnyčią taptų žinoma kunigaikštystėms ir valdžioms danguje daugeriopa Dievo išmintis.“ Šis apreiškimas turi būti skelbiamas visoms tautoms, kad virš jų nušvistų Viešpats ir apsireikštų jo šlovė. „Tai atitinka amžinąjį nutarimą, įvykdytą mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje, – rašo Paulius. – Jį tikėdami, mes drąsiai ir su pasitikėjimu einame prie Tėvo.“

Tokia yra Trijų karalių šventės žinia. Tešviečia Viešpaties evangelijos šviesa tarp mūsų, kad mes vis labiau patirtume Kristaus vardo galią, jo meilę ir neišsemiamus turtus. Teveda ji mus į jo bendrystę, kaip tris karalius pas jį vedė Betliejaus žvaigždė, kad taptume jo malonės dalininkai, šventųjų bendrapiliečiai, Dievo namiškiai ir jo karalystės paveldėtojai. Amen.