Apmąstymo žodžiuose apaštalas Jonas praneša, kas yra tas kūdikis, kurio gimimą švenčiame per Kalėdas. Jis skelbia Dievo malonę, kurią gauname bendrystėje su Jėzumi per jo žodį ir sakramentą, ir maldoje. Jis taip pat liudija džiaugsmą, kurį sielai dovanoja žmogumi gimęs Dievas.

Apaštalas Jonas skelbia Kalėdų kūdikio prigimtį. Jis yra tikras žmogus, sako jis, „kurį mes regėjome savo akimis“ ir „kurį lietė mūsų rankos“. Tačiau jis yra ir tas, „kuris buvo nuo pradžios.“ Jis yra Dievo Sūnus, mūsų amžinojo gyvenimo šaltinis.

Jis „buvo nuo pradžios“. Tuo apaštalas liudija Jėzaus dievišką prigimtį. Jis yra amžinasis Dievo Sūnus, kuris su Tėvu ir Šventąja Dvasia sukūrė pasaulį ir žmogų. „Jis buvo pradžioje pas Dievą, – skelbia Jono evangelija. – Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę.“ Jis buvo amžinybėje, tačiau laikui suėjus įsikūnijo Mergelėje Marijoje ir gimė žmogumi.

Apie dievišką Jėzaus prigimtį liudija Šventasis Raštas. „Tu, Efratos Betliejau, mažiausias tarp Judo kaimų, iš tavęs man kils tas, … kurio kilmė siekia tolimą senovę“, – skelbia pranašas Michėjas. “Štai mergelė pradės įsčiose ir pagimdys Sūnų, ir jį pavadins Emanueliu, tai reiškia: Dievas su mumis”, – liudija pranašas Izaijas. „Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos Kūrinijos pirmagimis, – rašo apaštalas Paulius, – nes jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima. … Dievas panorėjo jame apgyvendinti visą pilnatvę.“ Jis „yra tikrasis Dievas ir [mūsų] amžinasis gyvenimas“, – sako Jonas (1 Jn 5, 20). „Didis yra maldingumo slėpinys: [Dievas] apsireiškė kūne“, – praneša Paulius. Jis priėmė kūną, kad mums atskleistų dangiškąjį Tėvą ir kiekvienam jį tikinčiam padovanotų amžiną gyvenimą.

„Gyvenimas pasirodė“, – rašo Bažnyčiai Jonas. „Mes skelbiame apie gyvenimo Žodį“ – Jėzų Kristų, kurį „savo akimis regėjome“ ir kurį „mūsų rankos lietė.“ Velykų rytą prisikėlęs, prieš įžengdamas pas Tėvą, Jėzus paliepė mokiniams skelbti evangeliją visai kūrinijai ir išgelbėjimą jo vardu.

Jonas buvo tarp tų, kurie regėjo Kristų. Jis girdėjo jo žodį, matė Jėzaus dieviškumo ženklus ir jo atsimainymą ant kalno. Jis buvo vienintelis, kuris kartu su motina Marija ir kitomis moterimis stovėjo po Kristaus kryžiumi. „Ką matėme ir girdėjome, skelbiame ir jums.“

Kai Dievas pašaukia mūsų mylimuosius, atmintyje dar ilgai išlieka jų balso skambesys. Taip ir Jono atmintyje išliko ne tik Kristaus mokymas, bet ir jo balsas. Jis vis dar skalbėjo Jono ausyse. „Kas buvo nuo pradžios, ką girdėjome, … tai skelbiame apie gyvenimo Žodį.“

Jį „lietė mūsų rankos“. Kristui apsilankius pas apaštalus Velykų dienos vakare jų tarpe nebuvo Tomo. Kai jie sakė: „Mes matėme Viešpatį“, jis atsakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių žaizdų ir neįbesiu piršto į vinių žaizdą, … netikėsiu.“ Po aštuonių dienų apaštalus vėl aplankęs Jėzus tarė: „[Tomai], įbesk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. … jau nebebūk netikintis, būk tikintis.“ „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ – sušuko Tomas. „Ką mūsų rankos lietė, tai skelbiame jums”, „amžinąjį gyvenimą, kuris buvo pas Tėvą ir pasirodė mums“.

Jonas dalijasi gerąja žinia, „kad ir jūs turėtumėte bendravimą su mumis.“ Jonas kalba apie tikinčiųjų bendrystę, apie Kristaus šeimą – jo Bažnyčią. Joje vyksta šventųjų bendravimas, ypač kai atsiklaupiame prie Altoriaus ir priimame Kristaus kūną ir kraują duonoje ir taurėje. Tai šventųjų bendrystė, nes savo krauju Jėzus nuplauna mūsų nuodėmes ir pridengia savo šventumu.

„Mūsų bendravimas yra su Tėvu ir su jo Sūnumi Jėzumi Kristumi,“ – sako apaštalas. Nebūtina šiandien vykti į Betliejų prie Kristaus prakartėlės ar į Kristaus kryžiaus vietą Jeruzalėje, nebent jeigu norėtume tik aplankyti šias šventas vietas. Bažnyčia šiandien yra toji vieta, kur per žodį ir sakramentą į mūsų tarpą ateina Jėzus. Čia vyksta „bendravimas su Tėvu ir su jo Sūnumi Jėzumi Kristumi.“ Mes esame viena Kristaus šeima, todėl bažnyčioje kitaip bendraujame, nei pasaulyje. „Apsivilkite meile, kuri yra tobulumo raištis“, – ragina apaštalas Paulius. „Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo. Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą,“ – sako Jonas. „Kol turime laiko, darykime gera visiems, o ypač tikėjimo namiškiams“, – ragina mus Paulius.

„Ir tai mes rašome, kad mūsų džiaugsmas būtų tobulas.“ Šį džiaugsmą dovanoja žmogumi gimęs Dievas. Jis teikia džiaugsmą mūsų širdims, kai žinome, jog Dievo ir Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti tų, kurie buvo pražuvę, kad jis pilnai atpirko mūsų nuodėmes, jog dėl mūsų jis įveikė mirtį ir šiandien yra mūsų Užtarėjas dangiškojo Tėvo dešinėje. Mes džiaugiamės, kad per Krikštą tapome Dievo vaikais, jog Dievas – mūsų Tėvas, kuriam maldoje galime sakyti „Tu”. „O kadangi esame vaikai, tai ir paveldėtojai, – sako apaštalas. – Mes Dievo paveldėtojai ir paveldėtojai drauge su Kristumi.“ Šis džiaugsmas atsiskleidžia, kai kaip broliai ir seserys „bendraujame su Tėvu ir su jo Sūnumi Jėzumi Kristumi“. Apaštalas kalba ne apie dalinį džiaugsmą, o apie jo pilnatvę. Šį tobulą džiaugsmą sielai gali duoti tik Dievas. „Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų,“ – taria Jėzus. Amen.