Šiandien švenčiame Kristaus gimtadienį. Per Šventąją Dvasią kūną ir kraują priėmęs Dievo Sūnus gimė Betliejaus tvartelyje ir buvo paguldytas ėdžiose. Apaštalas Paulius skelbia, kad Kalėdų kūdikyje pasirodė „Dievo gerumas ir meilė žmonėms.“

Kūdikėlio Jėzaus asmenyje gyvena Dievas ir žmogus. Apaštalas Paulius laiške Titui sako, kad jame įsikūnijo Dievo malonė, mūsų nuodėmių atleidimas, atgimimas ir atsinaujinimas, mūsų išgelbėjimas ir amžinasis gyvenimas. Visa, kas apima mūsų išganymą, slypi šiame kūdikyje. Tai jo dovana, ir ją jis mums dovanoja „ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo.“

Kalėdų kūdikyje atsikleidė Dievo malonė. Šią visapranokstančią malonę apaštalas apibūdina kaip Dievo „gerumą ir meilę žmonėms.“

Gerumas – tai Dievo savybė. Jis yra geras, sako psalmė, nes „atleidžia visas tavo nuodėmes ir išgydo visas tavo ligas. Jis atperka tavo gyvastį iš kapo ir apgaubia tave meile ir gailestingumu.“ „Dieve, koks brangus tavo gerumas! Tavo sparnų pavėsyje mes randame užuovėją.“ Jėzuje apsigyveno šis Dievo gerumas.  Jo dėka visišku pasitikėjimu mes galime „artintis prie jo malonės sosto“, skelbia laiškas hebrajams, kad „gautume pagalbą deramu laiku.“

Antrąją Dievo malonės savybę apaštalas apibūdina graikišku žodžiu „filantropija.“ Tai „meilė žmonėms“. Žodis „filantropija“ šiandien vartojamas ir pasaulietine prasme. Filantropu vadinamas žmogus, kuris aukoja savo turtą kitų žmonių gerovei, nesitikėdamas materialaus atlygio. Šį teologinę prasmę turintį žodį dar prieš du tūkstančius metų vartojo apaštalas Paulius, sakydamas, kad Jėzuje atsiskleidė visagalio Dievo filantropija. Dievo meilė žmonėms pasirodė jo gimimu, jo mokymu apie Dievo karalystę ir jo kryžiaus mirtimi, kur savo šventuoju krauju jis atpirko mūsų nuodėmes ir išvadavo iš amžinosios mirties.

Kalėdų naktį Jėzuje pasirodžius Dievo gerumui ir meilei džiaugėsi visas dangus.  „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!” – šlovino Kristų Dievo angelai. Tą šventą naktį dangus dalinosi džiaugsmu su Betliejaus laukų piemenėliais. „Štai aš skelbiu jums gerąją naujieną, kuri bus visai tautai, – taria jiems angelas. – Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose.“

Paulius pabrėžia, kad Jėzuje pasirodžiusi Dievo malonė buvo nepelnyta. „Ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų“, – sako jis. Jeigu gerais teisumo darbais galėtume atpirkti savo nuodėmes, tai Dievo malonė tada būtų nereikalinga. Bet tai reikštų, kad nusidėjęs žmogus ima išdidžiai save vadina šventu. „Jei sakome, kad neturime nuodėmės, – klaidiname patys save, ir nėra mumyse tiesos“, – sako apaštalas Jonas. Todėl „tikras žodis ir vertas visiško pritarimo, jog Kristus Jėzus atėjo į pasaulį gelbėti nusidėjėlių, kurių pirmasis esu aš“, – liudija apie save apaštalas Paulius. Prieš tai jis save laikė teisiu, nes „be priekaištų vykdė [Mozės] įstatymo reikalaujamą teisumą.“ Bet tą fariziejišką pirmenybę dabar jis vadina tik išdidumu ir nuostoliu. Dabar „aš viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų ir būčiau jame, nebeturėdamas nuosavo teisumo, … bet turėdamas teisumą iš tikėjimo Kristumi, einantį iš Dievo, paremtą tikėjimu.“

Paulius Jėzų vadina Gelbėtoju, nes „jis išgelbėjo mus Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo.“ Paulius nukreipia mūsų žvilgsnius į Dievo malonės dovanas, per kurias šiandien Jėzus mums teikia išgelbėjimą. Jis išskiria išganymui reikalingą šventojo Krikšto nuplovimą. Mes krikštijame kūdikius, nes jų gyvenimui reikalinga Dievo malonė. Juose labiausiai atsispindi geroji evangelijos žinia, kad išgelbėjimas yra vien tik iš Dievo malonės. Kūdikiai neturi jokių teisumo darbų, kuriais galėtų pasigirti. Jie randa malonę tik Jėzuje Kristuje.

Paulius Krikštą vadina „atgimdančiu nuplovimu.“ Kaip vanduo nuplauna kūno nešvarumus, taip Krikšto vanduo nuplauna mūsų nuodėmes ir kaltes, ir Šventosios Dvasios galia atgimdo naujam gyvenimui. Jame įvyksta pokyčiai žmogaus būtyje – per atgimdantį nuplovimą gimsta naujas žmogus Jėzuje Kristuje. Jei žmogus lanko bažnyčią, girdi Dievo žodį, stiprina save Kristaus kūno ir kraujo sakramentu, ši naujoji prigimtis jame nuolat stiprėja. Jis tampa tuo geru medžiu, kurio nereikia mokyti, kaip nešti gerus vaisius. Jie savaime auga iš tikėjimo ir Šventosios Dvasios dovanų.

Šie apaštalo žodžiai skirti Kalėdų šventei, nes juose Kristaus gimimas siejamas su mūsų dvasiniu atgimimu. Kaip Dievas įsikūnijęs per Šventąją Dvasią Mergelėje Marijoje atėjo į pasaulį, taip ir mums Krikšte jis „dosniai išliejo tos Dvasios per mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų“, kad gyventume atnaujintą gyvenimą, „taptume jo dieviškosios prigimties dalininkais“ (1 Pt 1, 4) ir darytumės „panašūs į jo atvaizdą“ (2 Kor 3, 18).

Naujas gyvenimas yra „per Jėzų Kristų“, pabrėžia Paulius, kad niekas nesakytų, „aš tikiu į Dievą ir man to užtenka“. Naujas gyvenimas ir išgelbėjimas gaunamas ne abstrakčia filosofija, o per Jėzų Kristų, kuris nori, kad žmonės pas jį ateitų, kaip viščiukai ateina pas savo motiną ir glaudžiasi po jos sparnais. „Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais, – sako apaštalas Jonas, – tiems, kurie tiki jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, bet iš Dievo užgimę“ (Jn 1, 12-13). Mielas drauge, sako apaštalas Paulius tam, kuris  tvirtina, kad „Dievas yra jo širdyje ir jam daugiau nieko nereikia“. Ar ateini į bažnyčią, ar išpažįsti joje savo nuodėmes, ar klausaisi Dievo žodžio, ar priimi Altoriaus Sakramentą? Išganymą Dievas dovanoja ne per žmogaus savitaigą ar filosofines įžvalgas,  o per Jėzų Kristų, kuriame „pasirodė Dievo gerumas ir meilė žmonėms“.

Tad ateikime pas Kristų, kaip pas jį skubėjo Betliejaus laukų piemenėliai. Betliejuje jo ženklas buvo „kūdikis paguldytas ėdžiose“. Šiandien jo prakartėlė yra Bažnyčia. Ji yra vienintelė vieta žemėje, kur gauname išganymą per Jėzų Kristų – per atgimdantį nuplovimą, per nuodėmių išpažintį, per jo šventąjį žodį ir per jo Kūno ir kraujo sakramentą. Čia jis mums „dosniai išlieja tos Dvasios, … kad, jo malone išteisinti, viltimi taptume amžinojo gyvenimo paveldėtojais.“ Amen.