Šio Advento sekmadienio tema yra džiaugsmas. „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės!“ – sako apaštalas Paulius. „Viešpats yra arti.“

Džiaugsmas yra viena maloniausių sielos būsenų. Jis atsiskleidžia gera nuotaika, kurią lydi šypsena. Mes džiaugiamės, kai atsiduriame mieloje situacijoje, kur mus supa gėris. Tačiau jei džiaugsmą siejame tik su mums palankiomis aplinkybėmis, toks dažnai būna tik laikinas. Tuo tarpu apaštalas sako: „Visuomet džiaukitės.“

Paulius kalba apie nuolatinę sielos būseną. Tai daugiau nei džiaugsmingas juokas ar kitos malonios emocijos. Jis siejamas ne su materialiomis gėrybėmis. Jos tik trumpą laiką kelia džiaugsmą. Po savaitės ar kitos jomis pagrįstas džiaugsmas ima blėsti.

Kai žvelgiame į apaštalo gyvenimą, patirtus vargus, nuolatinius mirties pavojus, ten nematome kažko akivaizdaus, kas jam keltų džiaugsmą. Juo labiau kai žinome, kad laišką Filipiečiams jis rašo įkalintas. Tačiau net būdamas suimtas, net kai jo laukia teismas už Kristaus evangeliją, jis patiria nuolatinį džiaugsmą.

Kur gi šio džiaugsmo priežastis. Paulius atsako: „Viešpatyje.“ „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės!“ Šis nuolatinis džiaugsmas kyla iš Dievo. Tai pastovus džiaugsmas, nes tai – Šventosios Dvasios dovana. Juk „Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas“ ir kitos dovanos iš aukštybės.

Net būdamas įkalintas jis patiria šį nuolatinį džiaugsmą, nes net jo suėmimas pasitarnauja Kristui ir jo evangelijai. „Broliai, noriu, kad žinotumėte, jog mano būklė išėjo į gera Evangelijos plitimui. Mat mano kalinimas dėl Kristaus išgarsėjo visame pretorijuje ir tarp kitų žmonių.“ Paulius džiaugiasi įtikėjusiais į Kristų broliais ir seserimis Filipuose. „Mano broliai, mano mylimieji ir išsiilgtieji, mano, džiaugsme ir mano vainike, tvirtai stovėkite Viešpatyje, mylimieji!“ Tokio džiaugsmo, lygiai kaip ir meilės, negali atimti „nei vargas, nei priespauda, nei persekiojimas, nei bėda, nei kalavijas. Jėzus apie tokį džiaugsmą kalba artėjančios kančios ir mirties akivaizdoje. „Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų.“

Paulius pateikia dar vieną džiaugsmo priežastį. Jis sako: „Viešpats yra arti.“ Šie žodžiai – pagrindinė Advento žinia. Jie ypač prasmingi šiandien, kai už kelių dienų pasitiksime Kalėdas – Kristaus gimimo šventę. Net netikintys žmonės jau yra pilni džiaugsmingos nuotaikos. Tačiau krikščionis džiaugiasi, nes Viešpats yra arti jo širdies. Šį tikėjimo džiaugsmą patyrė mergelė Marija, kai Šventosios Dvasios veikimu kūną joje priėmė Dievo Sūnus. „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę.“ Šį Viešpaties artumos džiaugsmą patyrė Jono Krikštytojo motina Elzbieta, kai ją aplankė Dievo Motina. „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius! … Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose.“ Kristui gimus Betliejuje dangaus angelai giedojo džiaugsmo giesmę: „Garbė Dievui aukštybėse ir žemėje jo mylimiems žmonėms”. Trys karaliai, išvydę žvaigždę ties namais, kur buvo Marija su kūdikiu, evangelisto liudijimu, irgi „be galo džiaugėsi.“

Tad kas gali atimti džiaugsmą, kuris kyla iš Viešpaties? Viešpats yra arti šalia Pauliaus, net kai jis yra įkalintas. Jėzus yra šalia mūsų, kai mes ateiname išgirsti jo malonės žodį, kai priimame jo kūno ir kraujo sakramentą. Žmogaus gali visko netekti, tačiau niekas neišplėš iš jo širdies tikėjimo, neatims iš jo Viešpaties. „Dėl jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis“, – sako Paulius.

„Jūsų meilumas tebūna žinomas visiems.“ Paulius pavartoja žodį, kurio prasmę į lietuvių kalbą ne taip paprasta perteikti. Tai gali reikšti ir atlaidumą, švelnumą, maloningumą. Šią krikščionišką savybę apaštalas priskiria prie Dvasios vaisių. Vardindamas jos vaisius Paulius šį žodį įrašo po meilės ir džiaugsmo, nes maloningumas pasireiškia tada, kai širdyje įsitvirtina meilė ir džiaugsmas.

„Nieku per daug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui.“ Nebūkite per daug susirūpinę, nepasiduokite gluminančiam rūpesčiui, sako apaštalas. Tikintis žmogus pasitiki Dievu. Jis prie jo glaudžiasi malda, net kai atrodo niūriai jį supančios aplinkybės. „Dievas ­ mūsų prieglauda ir stiprybė, visada artima pagalba varguose, – taria jis su psalmistu. – Todėl nebijome, nors žemė sverdėtų, nors kalnai griūtų į jūrų gelmę.“ Tikintis žmogus kreipiasi į Dievą žodžiais: „Pas tave, Viešpatie, ieškau užuovėjos, neleisk man niekada nusivilti! … Būk užuovėjos Uola, mano tvirtovė, galinga pilis man gelbėtis!“ Neleiskime sau nupulti į rūpesčio nerimą, skęsti jo verpete. „Visą savo rūpestį meskite ant jo, nes jis rūpinasi jumis“, – sako apaštalas Petras.

Galiausia Paulius pamini ramybę – tą, kuri kyla iš tikėjimo Dievu. „Ir Dievo ramybė, pranokstanti bet kokį supratimą, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje.“ Ir pasaulis siūlo ramybę, tačiau toji, kaip ir pasaulietinis džiaugsmas, yra laikino pobūdžio. Ją dažnai keičia nerimas. Tuo tarpu Jėzus sako: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdis ir teneliūdi!“ Šios ramybės prigimtį nėra paprasta atskleisti žodžiais. Ji viršija mūsų proto ribas, „pranoksta bet kokį supratimą“, – sako Paulius. Tai Dievo ramybė. Ji kyla iš evangelijos, kuri skelbia, kad Kristus savo mirtimi atpirko mūsų nuodėmes ir užtarnavo amžinąjį gyvenimą. Ji praneša, kad mes esame išgelbėti vien tik iš Dievo malonės per tikėjimą. „Išteisinti tikėjimu, turime ramybę su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“, – sako apaštalas. Ši Dievo ramybė tesergsti ir „jūsų širdis bei mintis Kristuje Jėzuje.“ Amen.