Šio sekmadienio laiškas sutelkia mūsų dėmesį į Dievo tarnų ištikimybę. Jame Paulius kalba visų ganytojų vardu, pradedant apaštalais, kuriuos tiesiogiai pašaukė Kristus, ir vėlesniais ganytojais – vyskupais, kunigais ir diakonais, kuriuos Kristus pašaukė per Bažnyčią. Apaštalas primena ganytojų svarbą Bažnyčiai, nes kaipgi žmonės „įtikės į Kristų, jeigu apie jį nieko negirdėjo?“ Kadangi „tikėjimas – iš klausymo, o klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis“, Dievas įsteigė žodžio ir sakramento tarnystę, per kurią žmones lako Šventoji Dvasia, sužadinanti juose tikėjimą į Kristų. Jėzus juos išteisina, priima į savo malonę, ir ragina eiti šventėjimo keliu. Kadangi tradiciškai šiame laikotarpyje būdavo įšventinami kunigai, šis laiškas patenka į trečiąjį Advento sekmadienį.

„Tegul žmonės laiko mus Kristaus tarnais ir Dievo slėpinių prievaizdais.“

Visi krikščionys tarnauja Dievui dalyvaudami pamaldose bažnyčioje, laikydamiesi jo žodžio, melsdamiesi, rodydami meilę artimui. Tai tarnystė, kurią apaštalas Petras vadina visų tikinčiųjų kunigyste. „Jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą.“ Tačiau Paulius kalba siauresne prasme, pavartodamas žodžius „Kristaus tarnystė“, tai yra kalba apie ganytojus, kurie tarnauja Kristui tikinčiųjų vardu. Ir save Paulius vadina „Kristaus tarnu“, nes jį į šią tarnystę tiesiogiai pašaukė Kristus.

Paulius pavartoja prievaizdo arba tvarkytojo metaforą. Pastarasis yra atsakingas už namų ūkį ir gyvenimą, siekia, kad namuose viešpatautų darnus gyvenimas, kad visi būtų sotūs.

Šie namai yra Bažnyčia. Kristus ją įsteigė, kad visi būtų aprūpinti „dvasiniu maistu“, kurį Paulius vadina „slėpiniais“.  Už tai atsakingi Kristaus tarnai, „o iš prievaizdų reikalaujama, kad būtų ištikimi.“

„Kas yra tas ištikimas bei protingas tarnas, kurį šeimininkas paskyrė deramu laiku maitinti šeimynos?“ – klausia Jėzus.

Ištikimas tarnas yra tas, kuris skelbia ne savo išmintį, o Kristų. Toks tarnas veda žmones prie Betliejaus tvartelio ėdžių, kuriose guli Jėzus. Apie save Paulius sako „Kristus [mane siuntė] Evangelijos skelbti, tiktai ne žodžių išmintimi, kad Kristaus kryžius neliktų be galios.“

O kas yra tie Dievo slėpiniai? Tai Dievo karalystės paslaptys, sako Jėzus. Tai tiesos, kurios pranoksta „išmintingųjų išmintį ir gudriųjų gudrybę“. Tai Šventoji Trejybė – vienas Dievas trijuose asmenyse, lygiuose savo garbe ir šlove. Tai Kristus, amžinojo Tėvo Sūnus, kuris mergelės Marijos įsčiose priėmė kūną ir kraują. „Didis yra maldingumo slėpinys, – sako Paulius: – Dievas apsireiškė kūne, buvo Dvasios pateisintas, pasirodęs angelams, paskelbtas pagonims, įtikėtas pasaulyje ir paimtas į šlovę.“ Kūno prisikėlimas ir amžinasis gyvenimas yra slėpinys. Bažnyčia – mistinis Kristaus kūnas arba Kristaus nuotaka, kurią jis laiko pabaigoje parves į dangiškojo Tėvo namus irgi yra slėpinys. Tai Šventojo Krikšto nuplovimas, kuris mus veda iš mirties į naują ir amžiną gyvenimą. Tai Kristaus kūnas ir kraujas Altoriaus sakramente, kurį Jėzus atidavė ir praliejo nuodėmėms atleisti, ir kurį jis savo namiškiams teikia Sakramento duonoje ir taurėje. Tai slėpiniai, už kuriuos yra atsakingi Kristaus tarnai. „O iš prievaizdų reikalaujama, kad būtų ištikimi“, – sako Paulius. „Laimingas toksai tarnas, kurį sugrįžęs šeimininkas ras gerai besidarbuojantį“, – praneša jiems Kristus.

Dievo tarnas valdo svetimą turtą, prižiūri tai, kas priklauso Kristui. Įsivaizduokime situaciją, jei tarnas imtų savivaliauti, jei vietoje Kristaus žodžio imtų skelbti savo išmintį, filosofiją, arba vietoje liturgijos rengtų koncertus, arba iš pamaldų darytų renginius ir lyg teatre linksmintų žmones. Tada jis nustotų būti Dievo slėpinių prievaizdu ir taptų neištikimu Kristaus tarnu. Jėzus apie tokį sako: „O jei anas tarnas bus blogas ir tars pats sau: ‘Mano šeimininkas neskuba grįžti’, ­ ir pradės … valgyti, ūžti su girtuokliais, to tarno šeimininkas sugrįš vieną dieną, kai anas nelaukia, ir tokią valandą, kurią tas nė manyti nemano. … paskirs jam dalį su veidmainiais.“

Ištikimas Dievo slėpinių prižiūrėtojas vykdo tai, ko iš jo reikalauja Viešpats. Galbūt stiprėjant pasaulietei dvasiai kiti tarnai eis jos kryptimi, kad įtiktų pasauliui, tačiau jis vadins dalykus tikrais vardais: „‘Taip’, jei taip, ‘Ne’, jei ne, nes kas viršaus, – sako Jėzus, – tai iš piktojo.“ Dievo slėpinys – jo žodis, skelbia, kad dėl savo nuodėmių esame „rūstybės vaikai“, negalintys patys save išgelbėti iš amžino pasmerkimo. Tačiau Kristaus tarnas kartu atskleidžia evangeliją, kuri skelbia, kad „Dievas, apstus gailestingumo, iš didžios meilės, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi.“ Mes esame išgelbėti malone, „per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana.“

Ištikimas Dievo turtų užveizdas neturi bijoti žmonių teismo. Toks buvo apaštalas Paulius. „Man mažai rūpi, ką jūs ar žmonių teismas spręstų apie mane“, – teigė jis.

Žmonės mėgsta teisti ganytojus. Tiesa, ir ganytojai yra nuodėmingi, nes tik vienas Dievas yra šventas. Jeigu norėtume, kad šventieji skelbtų Dievo slėpinius, tada turėtume prašyti, kad Dievas savo paslaptis patikėtų dangaus angelams. Bet Kristus įsteigė jo tarnystę žemėje ne bekūniams angelams, o žmonėms, kuriuos pašaukia per Bažnyčią.

Žmonės randa priežasčių, kodėl net Kristui ištikimi ganytojai jų akyse yra netinkami. Ir apie Paulių Korinte ne visi kalbėjo pagarbiai. Korinto bažnyčia buvo susiskaldžiusi. Vieni sakė: „Aš esu Pauliaus“, kiti „aš ­ Apolo“, treti „aš ­ Kefo“. „Argi Kristus padalytas? – klausė jų tautų apaštalas. – Nejaugi Paulius buvo už jus nukryžiuotas?“

Apie save Paulius sakė, kad jam mažai rūpi, ką žmonių teismas spręs apie jį. Kad nebūtų šališkas, jis pats savęs neteisia, bet jo sąžinė rami. „Nors nesijaučiu kaltas, bet dėl to dar nesu išteisintas.“ „Mano teisėjas yra Viešpats“, – sako jis.

Dievas teisia kitaip nei žmonės. „Juk Dievas mato ne taip, kaip žmogus“, – sako Viešpats Samueliui. „Žmogus mato, kas regima akimis, o Viešpats žiūri į širdį.“ Suvargusi našlė, kuri paaukojo du pinigėlius, Dievo akimis, „įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į [šventovės] aukų skrynią.“ Sąžinės tyrumas prieš Dievą yra svarbiau už pasaulio įrodinėjimus. Paulius laukia Dievo teismo. „Ne tas, kuris pats įsiteikia, rodo savo tinkamumą, bet tas, kurį Viešpats įteikia“, – sako jis.

Todėl apaštalas mus ragina: „Neteiskite ko nors prieš laiką, iki ateis Viešpats, kuris nušvies, kas tamsoje paslėpta, ir atskleis širdžių sumanymus. Tuomet kiekvienam teks pagyrimas iš Dievo.“ Pauliaus laukė ne žmonių, o Viešpaties dienos teismo.

Kadangi Dievas sprendžia pagal širdies sumanymus ir mintis, kurios yra paslėptos nuo mūsų akių, ir mes palikime teismą Dievui. Jis vienas žino visus motyvus, aplinkybes ir paslaptis. Savo teisme jis iškels, kas tamsoje paslėpta, slapčiausias širdies mintis. Jo sprendimas bus vienintelis tikras ir galutinis. Todėl mums belieka kartu su psalmistu ištarti: „Dieve, tyrą širdį sutverk manyje ir teisingą dvasią atnaujink.” Amen.