Adventas – tai laukimo metas. Mes, krikščionys, laukiame, kada Kristus antruoju atėjimu vėl aplankys žemę. Mes taip pat laukiame Kalėdų – Kristaus gimimo šventės, kurioje gimęs žmogumi Dievas pasaulį aplankė malone. „Būkite kantrūs, broliai, iki Viešpaties atėjimo“, – ragina apaštalas Jokūbas. Jis kviečia Bažnyčią išlikti kantria iki antrojo Kristaus pasirodymo, primindamas, kad kantrybė, tai viena krikščioniškų dorybių.

Šventas Raštas liudija apie antrąjį Jėzaus atėjimą. Jis skirsis nuo pirmojo apsilankymo, kai Dievas gimė silpnu kūdikiu tvartelyje. Pirmojo atėjimo metu Jėzus atliko mūsų išgelbėjimo darbą – paskelbė mums evangelijos žodį ir mirė už mūsų nuodėmes. Nors jis dangaus sosto karalius, įžengimu į Jeruzalę ne ant žirgo, o ant asilaičio jis parodė, kad jo karalystė ne iš šio pasaulio. Antrojo atėjimo metu laiko pabaigoje jis parodys, kad yra Dievo karalystės Viešpats – sugrįš savo dieviška galybe ir garbe, ir visu dangaus šlovės spindesiu. Apreiškimo knyga skelbia, kad tą dieną jį „išvys jį kiekviena akis“. Tikintiesiems tai bus išgelbėjimo ir galutinio kūno atpirkimo diena (Rom 8, 23). „Kai visa tai prasidės, atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti.“

Jo antrasis atėjimas priklauso prie Dievo slėpinių. Tos dienos ir valandos nežino niekas. Dievas mums jos nepranešė. Todėl apie savo sugrįžimą Kristus sako: „Budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats. … būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite.“ Palyginimu apie dešimt mergaičių, kurios su uždegtais žibintais išėjo pasitikti jaunikio, jis ragina mus išlikti tvirtais tikėjime ir nuolatos būti pasiruošusiais jį sutikti. „Tebūnie jūsų strėnos sujuostos ir žiburiai uždegti.“

Apie tai kalba ir apaštalas Jokūbas, sakydamas: „Būkite kantrūs, broliai, iki Viešpaties atėjimo“. Krikščioniškos kantrybės apibūdinimui jis panaudoja žemdirbystės vaizdinį, ją vaizduoja ūkininko metafora. „Antai ūkininkas laukia brangaus žemės vaisiaus, kantriai jį globodamas, kol sulaukia ankstyvųjų ir vėlyvųjų lietų.“ Tai prasmingas vaizdinys, nes Kristus laiką nuo jo gimimo iki atėjimo irgi vaizduoja kaip laikotarpį  nuo sėjos ir pjūties. Pirmuoju savo atėjimu jis pasėjo Dievo žodžio sėklą į žemę. Pjūties metu jis ateis nuimti derliaus, surinkti vaisius amžinąjam gyvenimui.

Ūkininkas pasižymi kantrybe. Rudenį pasėjęs kviečius į žemę jis nepjaus jų gegužę. Jis pirma turi kantriai išlaukti, kol praeis žiema. Sėja yra ir tam tikras aukojimo pavyzdys. Juk jis atiduoda didelę dalį grūdų žemei. Tai reiškia, kad namuose šeimai lieka mažiau duonos. Bet jis žino, kad pjūties dieną jis nuims derlių, todėl apsiginkluoja kantrybe. Pirma jis laukia ankstyvųjų lietų, kurie lanko spalio ir lapkričio mėnesiais. Net jei ūkininkas būtų grynai pasaulietinio mąstymo žmogus, jis suvokia, kad derlius nepriklauso vien nuo sėklos ir dirvos, bet ir nuo lietų bei kitų gamtos jėgų, kurių jis nevaldo.

Ir tikėjimo gyvenime yra svarbi kantrybė. Gyvenime mes pasitikime Viešpačiu ir jo pažadu, kad „Dievą mylintiems visa išeina į gera“. Apie triūsą pasitikint Dievu liudija psalmė. „Jei Viešpats nestato namų, veltui triūsia tie, kurie juos stato. Jei Viešpats nesaugo miesto, veltui budi sargai. Tuščia jums anksti keltis ir vėlai eiti gulti, jums, kurie valgote sunkiai uždirbtą duoną, nes tais, kuriuos myli, Viešpats pasirūpina jiems tebemiegant.“ Iš tiesų, pasėlis auga ūkininkui bemiegant, tačiau dieną jis darbuojasi su Dievo pagalba. Bažnyčiai Dievas pažadėjo atsiųsti Pagalbininkę ir Guodėją – Šventąją Dvasią, kad ji išliktų kantri suspaudime ir išbandymuose.

Ir po sėjos ūkininkas turi ką veikti lauke. Nors psalmė sako: „Visų akys žvelgia į tave su viltimi, ir tu duodi jiems peno, kai reikia“, ūkininkas į Dievą žvelgia ne tinginio akimis, o darbui paruoštomis rankomis. Atėjus pavasariui jis laukia vėlyvųjų lietų balandį ir gegužę. Be jų javai nesunoks. Jis rūpinasi, kad lauke neaugtų piktžolės, kad jų neužpultų žieminiai ir vasariniai kenkėjai. Ir visą tą laiką jis patiria tik išlaidas. Bet jis yra kantrus, nes žino, kad išauš diena, kada kviečiai bus supilti į aruodus.

„Ir jūs būkite kantrūs, sustiprinkite savo širdis, nes Viešpaties atėjimas arti“, –sako apaštalas Jokūbas.

Žvelgiant metaforiškai, ir mes, kaip ūkininkas, gyvenime patiriame daugelį išbandymų ir matome, kad „ankstyvieji ir  vėlyvieji lietūs“ ne nuo mūsų priklauso. Bet apaštalas sunkiose akimirkose ragina žvelgti į Kristų ir tvirtai juo pasitikėti.

Ūkininko metafora ragina mus darbuotis iki Viešpaties atėjimo, nedarant skirtumo, ar mes jį išvysime savo iškeliavimo valandą, ar jo antrojo atėjimo metu. „Mano mylimieji, – kreipiasi į mus apaštalas Paulius, – būkite tvirti ir nepajudinami, vis uoliau dirbkite Viešpaties darbą ir žinokite, kad jūsų triūsas ne veltui Viešpatyje.“

Apaštalas ragina mus vengti nuodėmių ir daryti gera. Kalbėdamas apie mūsų gyvenimą laukiant Kristaus, jis irgi vartoja sėjos palyginimą. „Ką žmogus sėja, tai ir pjaus. Kas sėja savo kūnui, tas iš kūno pjaus pražūtį, o kas sėja Dvasiai, tas iš Dvasios pjaus amžinąjį gyvenimą. Nepailskime daryti gera; jei neaptingsime, atėjus metui pjausime derlių! Tad, kol turime laiko, darykime gera visiems, o ypač tikėjimo namiškiams.“

Laukiant Viešpaties apaštalas Petras kviečia mus gyventi broliškai. Jis ragina šalinti tarpusavio nesusipratimus, kad tarp mūsų viešpatautų meilė. „Visų pirma turėkite apsčiai meilės vieni kitiems, nes meilė uždengia nuodėmių gausybę. Būkite tarpusavyje svetingi be murmėjimo.“ Šiam tikslui mus kviečia ir apaštalas Paulius. „Taigi jūs, Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu. … Kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs atleiskite. Viršum viso šito tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis.“

Adventas – tai Kristaus laukimo laikas. „Būkite kantrūs, broliai, iki Viešpaties atėjimo.“ Apaštalas ragina mus likti kantriais ir ištikimais Viešpačiui. „Nepameskite savo pasitikėjimo, už kurį skirtas didelis atlygis! – skelbia laiškas Hebrajams. „Taip, reikia jums ištvermės, kad, įvykdę Dievo valią, gautumėte, kas pažadėta.“ Gyvenkime su Jėzumi kasdieniniame gyvenime, nes tai patikimiausias būdas pasiruošti būsimam susitikimui. Išlaikykime ryšį su juo dabarties laike, dažnai ateidami į bažnyčią, kur su juo susitinkame skelbiamame žodyje bei Sakramente. Tebūna mūsų „gyvenimas su Kristumi paslėptas Dieve“, – sako apaštalas Paulius. Tada, „kai apsireikš Kristus – jūsų gyvastis, su juo ir jūs pasirodysite šlovingi.“ Amen.