Prisikėlęs Jėzus Bažnyčiai sako: “Ramybė jums!” Sveikinu jus, mieli tikintieji, šiais žodžiais su Kristaus prisikėlimo švente. Jo pergalė prieš mirtį ir kapą liudija, jog net tamsiausiose gyvenimo akimirkose kryžius veda į šviesą ir pergalę, kurią mums dovanoja Viešpats Jėzus Kristus.

Velykų evangelija praneša apie moteris einančias prie Kristaus kapo. Buvo ankstus rytas, saulė vos pradėjo tekėti. Jos dar nežinojo kokių nuostabių dalykų joms parengė Viešpats, ką jos patirs prie kapo.

Moterys nešėsi paruoštus kvapnius aliejus, kuriais, pagal to meto paprotį, turėjo patepti Kristaus kūną. Jėzus mirė Didįjį penktadienį, trečią valandą. Jau artėjo vakaras, šabo diena, todėl jo kūnas paskubomis buvo paguldytas į kapo rūsį. Dievo Sūnus neturėjo savo kapo. Jį po mirties jam padovanojo Juozapas iš Arimatėjos. Dabar, tekant saulei, moterys ėjo prie to kapo. Keliauti anksčiau jos negalėjo, net tik nušvitus baigėsi šabo poilsis.

Moterys šventė šabą. Ši evangelija klausia mūsų, ar mes švenčiame krikščionišką šabą – sekmadienį. Tai Viešpaties prisikėlimo diena. Mums, panirusiems į pasaulio rūpesčius, šią dieną Dievas paliko mūsų poilsiui ir pagarbiam šventimui. Kristus sako: “Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo“. Ši karalystė randama ne kur nors pasaulyje, o bažnyčioje, kur jis pats mus lanko savo žodžiu ir sakramentu, kur į dangų kyla maldų atodūsiai. “Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, – taria jis mums. – Aš jus atgaivinsiu.” Sekmadienį jis kviečia susitikti su juo žodyje ir sakramente. Išlaikykime Kristaus prisikėlimo dienos šventumą. Būkime aktyvūs bažnyčios nariai.

Moterys sutriko, kai atėjusios prie kapo rado nuristą akmenį nuo įėjimo į rūsį. Joms tai buvo didelis netikėtumas, tačiau dar labiau jos nustėro, kai įėjusios vidun nerado Viešpaties Jėzaus kūno. Juk Didįjį Penktadienį jos regėjo, kaip jo kūnas buvo nuimtas nuo kryžiaus ir paguldytas į kapą. Dabar kapas buvo tuščias. Liko tik drobulės, į kurias buvo suvyniotas jo kūnas. Tada jos išvydo du angelus spindinčiais baltais rūbais, kurie tarė: “Ko ieškote gyvojo tarp mirusių? Nėra jo čia, jis prisikėlė!”

Nukryžiuotas Jėzus Kristus nugalėjo mirtį. Mirtis yra sielos atsiskyrimas nuo kūno. Mums ji yra laikinoji mirtis, nes Dievui išliekame gyvi. Kai Kristus buvo paguldytas į kapą, mūsų akims jis buvo miręs. Tačiau jis yra „Dievas iš Dievo, šviesa iš šviesos“. Savo dieviškąja prigimtimi net paguldytas į kapą jis buvo gyvas ir toliau vykdė mūsų išganymo darbą. Tarp mirties ir prisikėlimo jis nužengė į pragarą išvaduoti kalėjime esančias dvasias. Dailininkai simboliškai vaizduoja, kaip Kristus gelbsti nuodėmingas sielas. Lyg skęstančius žmones jis traukia juos iš kančios ne už delno, o už riešo, nes delnas gali nuslysti.  Apaštalas Petras apie šį slėpinį sako: „Buvo paskelbta geroji naujiena net mirusiems, kad jie, nors ir nuteisti kūne kaip žmonės, gyventų Dvasia kaip Dievas“ (1 Pt 4, 6). Poetai ir giesmininkai metaforiškai sako, kad po mirties Kristus pralaužė pragaro vartus ir sugriovė šėtono pilį. Tokiu būdu, kai jo kūnas po kryžiaus kančios gulėjo kape, Kristus, jau išaukštintoje būsenoje, šventė savo pergalę prieš nuodėmę, mirtį ir šėtoną.

Angelai primena moterims Jėzaus žodžius: „Prisiminkite, ką jis yra jums sakęs Galilėjoje [apie būsimą prisikėlimą]“. O jis tada pranešė: „Žmogaus Sūnus bus atiduotas į nusidėjėlių rankas ir jie nužudys jį, bet nužudytas jis po trijų dienų prisikels.“ Evangelistas Morkus sako, kad „mokiniai nesuprato tų žodžių, bet nedrįso jį klausti.“ Stovėdamos prie tuščio kapo moterys staiga suvokė šiuos Jėzaus žodžius. Jis kalbėjo ne perkeltine prasme, o iš tikrųjų, kad prisikels kūnu. Žydų aukštiesiems kunigams ir seniūnams Didžiąją savaitę jis tarė: „Sugriaukite šią šventyklą [jo kūną], o aš per tris dienas ją atstatysiu“. Velykų rytą Jėzus atstatė savo kūno šventovę, sutraukė mirties pančius, palaužė jos galią. „Kurgi, mirtie, tavoji pergalė? Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?!“ – klausia apaštalas Paulius. Tikintiesiems nebereikia bijoti mirties. „Dėkui Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“, – taria jis.

Moterys bėgo nuo kapo apaštalams paliudyti, ką regėjo ir pranešti angelo žodžius: „Ko ieškote gyvojo tarp numirusių“. Jos priminė mokiniams Jėzaus žodžius apie būsimą prisikėlimą, kuriuos jis pasakė dar būdamas Galilėjoje. Tačiau mokiniai jomis netikėjo. Tik Petras bėgo prie kapo įsitikinti, ar tiesą sako moterys. Jis liko be galo nustebintas išvydęs tuščią kapą.

Evangelistas Lukas labiau ne kiti pabrėžia apaštalų netikėjimą. „Tas pranešimas jiems pasirodė tuščios šnekos“, – rašo jis. Dievas taip lėmė, kad per apaštalų abejones būtų sustiprintas mūsų tikėjimas. Prisikėlęs Jėzus pateikė „daugelį įrodymų, kad yra gyvas, per keturiasdešimt dienų jiems rodydamasis ir aiškindamas apie Dievo karalystę“ (Apd 1, 3). Pirmiausia jis pasirodė dviem keliautojams į Emaus, kurių akys pradžioje irgi buvo užtemdytos netikėjimu. Jie jį atpažino vakarienės metu laužant duoną. Sugrįžę pas mokinius jie papasakojo apie susitikimą su Jėzumi. Velykų dienos vakare Jėzus aplankė pačius apaštalus. Praėjęs per uždarytas duris jis taria: „Ramybė jums!“ Jis dar kartą primena mokiniams, kas apie jį parašyta Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse. „Yra parašyta, kad Mesijas kentė ir trečią dieną prisikels iš numirusių ir, pradedant nuo Jeruzalės, jo vardu visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą.“

Jėzaus prisikėlimas yra mūsų tikėjimo ir vilties pamatas. Velykos mums primena, kad savo kryžiumi ir prisikėlimu jis mums atvėrė amžinojo gyvenimo vartus. Prisikėlęs Jėzus užtikrina mūsų sielų ramybę. Kadangi jis gyvas, ir mes gyvensime, nes savo prisikėlimo pergale jis dalinasi su mumis, kurie esame išgelbėti jo malone per tikėjimą. Kristaus pergalė kviečia mus drąsiai išpažinti, kad jis prisikėlė, nes „jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas“ (Rom 10, 9). Jo prisikėlimo šventė taip pat kviečia mus Šventosios Dvasios atsinaujinimu keltis iš nuodėmių ir sielos sąstingio. „Jau paaukotas mūsų velykinis Avinėlis, Kristus, – rašo apaštalas Paulius. – Tad švęskime šventes ne su … blogybės ir nelabumo raugu, bet su nerauginta tyros širdies ir tiesos duona.“ Amen.