Evangelija toliau liudija apie prisikėlimo dienos įvykius. Velykų rytą ir popietę pasirodęs sekėjams, vakare Jėzus aplankė apaštalus. Užrakintos durys viršutiniame kambaryje rodo, kad jie bijojo tokios pat kryžiaus mirties. Tačiau pašlovintam Jėzui tai nebuvo kliūtis. Po prisikėlimo jo kūno neberibojo nei žemiška erdvė, nei laikas.

Praėjęs pro užrakintas duris Jėzus atsistojo apaštalų viduryje. Pirmieji jo žodžiai buvo: „Ramybė jums“.

Šiais žodžiais prisikėlęs Jėzus sveikina visos jo Bažnyčios narius. Tai ne vien pasveikinimas. Jis iš tikrųjų dovanoja ramybę, kurios pasaulis negali duoti. Ją Jėzus mums duoda,  nes savo mirtimi jis sunaikino priešiškumą tarp žmogaus ir Dievo. Ši ramybė kyla iš paties Dievo. Ji skelbia, kad dėl mūsų Kristus tapo žmogumi, mirė ant kryžiaus ir trečiąją dieną prisikėlė. Dėl Jėzaus nuopelno mūsų nebeturi gąsdinti Dievo bausmė, nei mirtis. Tardamas „ramybė jums“ Jėzus sako: „Mielas broli ir sesuo, ramybė tesie su tavimi. Dievas jau žvelgia į tave maloningai, nes aš savo mirtimi atpirkau tavo nuodėmes, savo krauju jas nuploviau.“ „Būk linksmas, tavo nuodėmės yra atleistos,“ – taria jis mums, kaip tam paralyžuotam žmogui, kurio sielą ir kūną buvo surakinusi nuodėmė.

Velykų rytą mokiniai netikėjo moterų liudijimu. Dabar matydami Jėzų stovintį jų tarpe jie išsigando. Jie manė, kad regi dvasią ar vaiduoklį. Tik kai Jėzus parodė rankas ir šoną jie nudžiugo. Jie džiaugėsi, nes jų tarpe buvo tas pats Jėzus, kuris Didįjį penktadienį buvo nukryžiuotas, o dabar vėl prieš juos stovėjo gyvas.

Teaplanko džiaugsmas, kurį patyrė apaštalai ir mūsų širdis. Jo prisikėlimas yra mūsų išganymo ir būsimo prisikėlimo garantas. Jis liudija, kad mūsų kūnai bus perkeisti ir taps lygūs jo perkeistam kūnui. Po mirties mes išvysime savo mylimuosius ir vienas kitą danguje. Tepasilieka apaštalų džiaugsmas prisikėlusiu Viešpačiu mūsų širdyse.

Parodęs rankas ir kojas Jėzus mokiniams taria: „Kaip Tėvas mane siuntė, taip ir aš jus siunčiu.“

Kaip Tėvas siuntė Jėzų mes sužinome iš pranašo Izaijo. „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane skelbti Gerąją naujieną vargšams, pasiuntė mane gydyti tų, kurių širdys sudužusios, skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo, siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti maloningųjų Viešpaties metų.“ Šiuo tikslu dangiškasis Tėvas siuntė Sūnų į pasaulį. Jėzus dabar siunčia savo mokinius. Jis paliepia jiems skelbti gerąją žinią apie jo darbą dėl mūsų išganymo, kad „jis numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jog jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai“. „Kas buvo nuo pradžios, ką girdėjome ir savo akimis regėjome, ką patyrėme ir mūsų rankos lietė, tai skelbiame apie gyvenimo Žodį“, – rašo Bažnyčiai apaštalas Petras. „Gyvenimas pasirodė, ir mes regėjome ir liudijame, ir skelbiame jums amžinąjį gyvenimą, kuris buvo pas Tėvą ir pasirodė mums. … Ir tai mes rašome, kad mūsų džiaugsmas būtų tobulas.“

Tam, kad jų skelbimas būtų galingas, Jėzus suteikia apaštalams Šventąją Dvasią. „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, sulaikytos.“

Žmogų slegia nuodėmių našta, gąsdina Dievo rūstybė, bet Jėzus padovanoja Bažnyčiai raktų galią, kuria tikintiesiems atrakinamas dangus. Dievas šią galią per apaštalus perdavė jo pašauktiems ir įšventintiems tarnams. Jis siunčia savo tarnus skelbti Evangeliją apie išgebėjimą Jėzaus vardu. Per jų skelbiamą nuodėmių atleidimo žodį pats Kristus tikintiesiems perduoda savo kryžiaus nuopelną. Jie yra išlaisvinami iš nuodėmių ir kalčių, ir atranda maloningą Dievą. „Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, ­ sulaikytos.“ Tai pilni malonės žodžiai, ir kai jie ištariami žemėje, tai įsigalioja ir danguje.

Jėzui apsilankuius Velykų dienos vakare Tomo nebuvo apaštalų tarpe. Jis buvo tikintis ir tikrai mylėjo Viešpatį, bet netikėjo, kad juos aplankė tas pats Jėzus nukryžiuotas. Todėl kai mokiniai sakė: „Mes matėme Viešpatį“, Tomas tvirtu balsu atsakė: „Kol nematysiu jo rankose vinių žaizdų ir … kol nepaliesiu jo šono, netikėsiu“. Jis reikalavo Jėzaus prisikėlimo įrodymų.

Turėdamas dievišką prigimtį Kristus žinojo apie Tomo netikėjimą. Todėl po aštuonių dienų vėl aplankęs apaštalus jis atsigręžė į Tomą ir tarė: „Apžiūrėk mano rankas ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis, bet tikintis.”

Jėzus Tomui grąžino išganingą tikėjimą. Džiaugsmingu balsu Tomas dabar jį garsiai išpažįsta: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“

Tomo išpažinimas liudija, kad Jėzus turi tą pačią dievišką prigimtį, kaip ir Tėvas. Per prisikėlimą iš numirusių Jėzus parodė, kad yra gyvojo Dievo Sūnus. Tik turėdamas dievišką prigimtį jis galėjo mums sugrąžinti gyvenimą bei nemirtingumą. Jei jis nebūtų Dievo Sūnus, mes neturėtume nuodėmių atpirkimo ir išganymo. Bet tam, kad gauti iš jo visus palaiminimus, mes, kaip Tomas, turime juo pasitikėti ir tarti: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ Tokia yra išgelbstinčio tikėjimo prigimtis. Tikintis širdis tvirtai laikosi Gelbėtojo, mūsų Viešpaties ir Dievo, priima jo dovanojamą atpirkimą ir išgelbėjimą. Ji juo pilnai pasitiki ir išpažįsta tikėjimą, o „lūpomis išpažintas tikėjimas veda į išganymą”.

Jėzus kalba Tomui ir mums. „Tomai, tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“ Tikras tikėjimas nepriklauso nuo juslių, jausmų ar proto. Tikrą tikėjimą Šventoji Dvasia padovanoja per skelbiamą Dievo žodį, kurį mums paliko apaštalai. Rašytinėje formoje jie įamžino liudijimą apie Jėzų, jo asmenį, jo nuveiktą darbą ir apie mūsų išgelbėjimą, kurį gauname būdami išteisinti jo vardu. Todėl Jonas baigia evangeliją, sakydamas: „Šie [žodžiai] yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą.“ Amen.