2024-03-24

Verbų sekmadienis

Kunigas:
Passage: Fil 2, 5-11

Verbų sekmadienį Kristus iškilmingai įžengė į Jeruzalę. Žmonės jį sutiko džiaugsmingai. Prieš tai jis daugelį kartų buvo aplankęs Jeruzalę, tačiau niekada nebuvo sutiktas taip iškilmingai. Žmonės jį supo procesijoje. Jojant ant asilaičio, vieni įėjo jo priešakyje, kiti iš paskos. Dar kiti tiesė jam ant kelio savo drabužius, o kiti kirto ir klojo ant kelio medžių šakas. Žmonės giedojo: “Osana Dovydo Sūnui! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!” Iškilmingas sutikimas liudija, kad artėjo lemtinga Jėzaus gyvenimo valanda.

Pirmu žvilgsniu atrodytų, kad išmušė žydų tautos atsivertimo diena, kurios taip troško mūsų Gelbėtojas. Tačiau žinodami Didžiojo penktadienio įvykius, matome, kad Jėzaus ir žydų tautos troškimai buvo skirtingi. Jėzus ėjo į Jeruzalę iškilmingai, kad sutikti tą valandą, dėl kurios atėjo į pasaulį. Artėjo valanda, kai jis turėjo pašlovinti dangiškojo Tėvo vardą, už nuodėmingą žmogų atiduodamas savo gyvybę, kad visi, kurie jį įtikės, turėtų amžinąjį gyvenimą. Tuo tarpu žydų tauta mąstė žmonių mintimis. Ji manė, kad Jėzus dabar išvaduos ją iš pagonių vergijos, įsteigs savo žemišką karalystę, ir jie viešpataus virš kitų tautų.

Kristus atsisakė tildyti žmones, kai to iš jo pareikalavo tautos seniūnai. Liaudis mąstė paprastai ir nesigilino į pranašystes apie būsimą Kristaus kančią. Tačiau Jėzus žinojo, kad to net nesuvokdami, iškilmingu sutikimu jie vykdo Dievo valią. Nes, evangelisto Mato liudijimu  “tai įvyko, kad išsipildytų pranašo žodžiai: ‘Pasakykite Siono dukteriai: štai atkeliauja tavo karalius’.” Todėl seniūnams Jėzus atsakė: „Argi niekada nesate skaitę: Iš vaikų ir kūdikių lūpų parengei sau gyrių?“ „Sakau jums, jei šitie tylės, akmenys šauks!“

Jėzus leidžia giedoti Osana, kas išvertus reiškia: „Viešpatie gelbėk, Viešpatie padėk,“ nes jis iš tiesų yra karalius, kuriam galima išsakyti savo prašymus. Tačiau jo karalystė ne iš šio pasaulio. Jis yra aukštesnis už visus karalius ir už bet kokį vardą danguje ir žemėje, liudija apaštalas Paulius. Jo vardas kilniausias iš visų vardų.

Šiandienos laiške apaštalas kviečia apmąstyti didžiulį Kristaus nusižeminimą. Jis kviečia išvysti Jėzuje tai, ko jame neregėjo žydų tauta. Paulius sako: „Jis, turėdamas Dievo pavidalą, nelaikė grobiu būti lygiam su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones.“

Apaštalas liudija, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, turintis tą pačią dievišką prigimtį kaip ir Tėvas. „Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas,“ rašo jis laiške kolosiečiams. „Jis, Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas,“ skelbia apie jį laiškas hebrajams. „Aš ir Tėvas esame viena,“ atskleidžia Jėzus Jono evangelijoje. Ir jis, būdamas „neregimojo Dievo atvaizdas,“ nusprendė apiplėšti „pats save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones.“

Kaip suprasti pasakymą „apiplėšė pats save“? Ar gimdamas žmogumi Jėzus neteko savo dieviškos prigimties? Ne! Jėzus nenustojo būti Dievu, nes Dievas negali nustoti egzistuoti. Jis apiplėšė pats save atsisakydamas tos šlovės, kurią turėjo iki tapimo žmogumi. Jis priėmė žmogaus prigimtį ir tapo viskuo panašus į žmones, išskyrus nuodėmę. Jis nusižemino dar labiau  priėmęs kūną ne aristokratiškoje, o nuolankioje mergelėje, gimimu ne rūmuose, o tvartelyje, paguldymu į ėdžias. Tapdamas žmogumi jis išoriškai nustojo tos šlovės, kurią turėjo iki įsikūnijimo ir nebeatrodė kaip karalius. Jis nusižemino dar labiau, sako apaštalas, nes Dievo Sūnus priėmė tarno pavidalą. Morkaus evangelijoje apie save Jėzus pasakys: „Žmogaus Sūnus atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį.“ Žaliąjį ketvirtadienį jis nuplaus mokiniams kojas.

Paulius toliau tęsia liudijimą kaip Dievo Sūnus apiplėšė save. „Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.“

Kai Jėzus žengė į Jeruzalę, žydų tauta sutiko jį džiaugsmingai. Jie buvo šokiruoti Lozoriaus prikėlimu ir žvelgė į jį kaip į kokį stebukladarį. Tačiau Jėzus žengė į Jeruzalę ne atkurti žydų karalystę, o pasitikti valandą, dėl kurios Dievo Sūnus tapo žmogumi – atiduoti savo gyvybę daugelio atpirkimui. Jeruzalės gyventojai viltis dėjo į žemiškus troškimus, garbę, gėrybes, jie suprato Dievo karalystę žemiška prasme. Todėl pastebėjusi tautos vadų, fariziejų ir vyriausių kunigų piktą nusistatymą, neregėdami Kristų vykdant tai, ko jie tikėjosi, jie Kristaus užsigins Poncijaus Piloto akivaizdoje. Prieš tai giedojusi “Osana”, dabar sukurstyta minia šauks: “Ant kryžiaus jį!” Matome, kokia nepastovi yra žmonių garbė. Neveltui Jėzus yra pasakęs: “Garbės iš žmonių aš nepriimu.“

Jis nusižemino … iki kryžiaus mirties,“ sako apaštalas Paulius. Pabrėždamas „iki kryžiaus mirties“ Paulius liudija ne tik apie nepaprastą Dievo Sūnaus nusižeminimą, bet ir tą ypatingą mirtį. Ją Jėzus priims laisvanoriškai, nes Jono evangelijoje jis pasakys: „Niekas neatima mano gyvybės  iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu.“

Bausmė prikalimu ant kryžiaus Romėnų teisėje buvo pati baisiausia. Tokią mirtį jie skirdavo vergams arba liūdnai pagarsėjusiems nusikaltėliams. Romos piliečiams, kai tie būdavo pasmerkti mirčiai, buvo nukertama galva. Sakytume, kad ir tokia mirties bausmė yra nežmoniška, tačiau ji tėra trumpalaikė. Tuo tarpu kryžiaus mirtis yra ilga ir skausminga. Ji nuplėšdavo visą žmogaus orumą, buvo laikoma didžiausiu įmanomu pažeminimu. Kryžius būdavo pastatomas ties kryžkele ar kitoje judrioje vietoje. Žmogus būdavo prikalamas be drabužių, pasmerktas piktdžiugiškoms pašaipoms ir patyčioms. Kai Jėzus kabėjo ant kryžiaus, praeiviai jį užgauliojo kraipydami galvas: „Še tau, kuris sugriauni šventovę ir per tris dienas atstatai; gelbėkis pats! Jei esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus!“ „Kitus gelbėdavo, o pats negali išsigelbėti,“ šaipėsi vyriausieji kunigai ir tautos seniūnai. „Jeigu jis Izraelio karalius, tenužengia dabar nuo kryžiaus, ir mes juo tikėsime... Jis pasitikėjo Dievu, tad teišvaduoja jį dabar, jeigu juo rūpinasi...“ Karūna ant Jėzaus galvos, tas erškėčių vainikas, taip pat liudijo jo paniekinimą.

Štai kodėl, kalbėdamas apie Dievo Sūnaus nusižeminimą, Paulius pabrėžia: „iki kryžiaus mirties.“ Bet po to jis praneša Jėzaus mirties vaisius. „Kristus mus atpirko iš įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu.“ „Jis ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį, prismeigdamas prie kryžiaus.“ Savo krauju ir mirtimi jis užtarnavo išganymą kiekvienam, kuris jį tiki.

"Todėl Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų“, garsiai skelbia apaštalas Paulius. Dievo Sūnus tapo išaukštintas prisikėlusiame, nemirtingame kūne. Tapo išaukštinta jau esanti nemirtinga žmogaus prigimtis.  Iki įsikūnijimo Dievo Sūnus buvo vadinamas įvairiais vardais, tokiais kaip „Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis,“ tačiau po kryžiaus mirties, jis turi patį garbingiausią vardą. Jo vardas yra Jėzus. „Dievas ... padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų, - liudija apaštalas Paulius, - kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme.“ Ir ne tik priklauptų, bet ir kad „kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: ‚Jėzus Kristus yra Viešpats!‘”

Ir jūs „būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus“, rašo apaštalas laiške Filipiečiams. „Padarykite mano džiaugsmą tobulą, laikydamiesi vienos minties, turėdami vienokią meilę, santaiką ir sutarimą. Tegul nelieka vietos vaidams ar tuščiai puikybei, bet nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų.“

„Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus,“ sako Paulius ir mums, įžengiantiems į didžiają Kristaus kentėjimų savaitę. Ir mūsų lūpos, kartu su juo, teišpažįsta Dievo Tėvo šlovei: ‚Jėzus Kristus yra Viešpats!“ Amen.