Velykos skelbia Kristaus pergalę prieš mirtį. Jo pergalė liudija, kad ir mūsų gyvenimas nesibaigia mirtimi. Jo šlovingas prisikėlimas nukreipia mūsų žvilgsnius į tą amžinybės rytą, kada mūsų mirtį pakeis nemarumas. Tą dieną Dievo balsu būsime pažadinti iš miego ir, prikelti nemariais kūnais, išvysime vienas kitą. „Aš gyvenu ir jūs gyvensite,“ sako Jėzus.

„Aš nesigėdiju Evangelijos“, rašo apaštalas laiške Romiečiams. Kodėl Paulius nesigėdija jos aname pagoniškame pasaulyje, už kurią mirties bausme buvo baudžiami krikščionys? Todėl, atsako apaštalas, kad „ji yra Dievo jėga išgelbėti kiekvienam, kuris tiki“. Ji yra „Dievo galia“, kuri net didžiausius Kristaus skeptikus ar net priešus daro karštais jo garbintojais. Ir Paulius iki atsivertimo buvo toks. „Anksčiau esu buvęs piktžodžiautojas, persekiotojas ir smurtininkas,“ rašo jis laiške Timotiejui, bet dabar „esu kupinas dėkingumo mūsų Viešpačiui Kristui Jėzui, kad ir … manęs buvo pasigailėta. Tikras žodis ir vertas visiško pritarimo, jog Kristus Jėzus atėjo į pasaulį gelbėti nusidėjėlių, kurių pirmasis esu aš.“

Evangelija – tai žinia, kuri atverčia Dievui žmonių širdis ir keičia gyvenimus. Todėl šį Velykų rytą Paulius mums skelbia tik ją. „Broliai, aš primenu jums Evangeliją, kurią esu jums paskelbęs, kurią priėmėte, kurioje stovite ir kuria būsite išgelbėti, jeigu jos laikotės taip, kaip esu jums paskelbęs.“

Jos centre yra Kristaus mirtis ir prisikėlimas, nes jeigu Jėzus nebūtų prisikėlęs, „tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas,“ tada jūs „veltui būtumėte įtikėję.“ Todėl Paulius iš karto praneša mūsų išgelbėjimui pačią svarbiausią žinią: „Kristus numirė už mūsų nuodėmes, jis buvo palaidotas ir prisikėlė.“ Tai jis atkartoja ir laiške romiečiams. Kristus „buvo paaukotas dėl mūsų nusikaltimų ir prikeltas mums išteisinti.“ Dievas priėmė jo auką už mūsų nuodėmes, kurias Jėzus nuplovė savo krauju. Tokia yra pagridninė evangelijos žinia. Todėl ji yra „Dievo jėga išgelbėti kiekvienam, kuris tiki“.

Korinto Bažnyčia labiau nei kitos graikiško pasaulio bažnyčios susidūrė su įvairiomis moralės ir tikėjimo problemomis. Miestas buvo kosmopolitinis. Iš abiejų pusių jį supo didžiulis uostas, todėl jame pasitaikė visų įmanomų nuodėmių, kokias tik buvo galima aptikti pagoniškame pasaulyje. Jos darė poveikį ir bažnyčios nariams. Be moralės problemų, joje ėmė formuotis tikėjimo atskala, kuri neigė būsimą prisikėlimą. „Skelbiama apie Kristų, kad jis buvo prikeltas iš numirusių, tad kaipgi kai kurie jūsų sako, jog nesą mirusiųjų prisikėlimo?!“ klausia Paulius. Taip, tiesa, manė mažuma, tačiau net „truputis raugo įraugina visą maišymą.“

Bažnyčios nariams stiprų poveikį darė pagoniška filosofija. Tarp jų turbūt buvo ankstesnių Platono sekėjų, kurie į kūną žvelgė kaip į sielos kalėjimą ir amžiną gyvenimą suprato abstrakčiai – sielos išsivadavimą iš viso kas kūniška. Tokiai filosofijai prisikėlimas reikškė sielos sugrįžimą į kalėjimą. Ten buvo ir epikūrininkų, kurie atmetė sielos nemirtingumą. Anie tvirtino, kad siela susideda iš atomų, todėl ji miršta kartu su kūnu. Kokia iš to išplaukia išvada? „Šis gyvenimas yra viskas, kas mumyse egzistuoja, todėl mėgaukimės viskuo, ką tik galime patirti šiame pasaulyje.“

Paulius jaučia pareigą atkartoti Evangelijos esmę. „Broliai, aš primenu jums Evangeliją, kurią esu jums paskelbęs, kurią priėmėte, kurioje stovite ir kuria būsite išgelbėti, jeigu jos laikotės taip, kaip esu jums paskelbęs.“ Jis kviečia sekti ne pagoniška filosofija, „bet Dievo galybe.“ „Kai pas jus, broliai, lankiausi“ aš buvau „pasiryžęs … nežinoti nieko kito, tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą.“ Todėl „mano kalba ir mano skelbimas buvo ne įtikinantys išminties žodžiai, o Dvasios galybės parodymas, kad jūsų tikėjimas remtųsi ne žmonių išmintimi, bet Dievo galybe.“ Laiške kolosiečiams jis atkartoja šią žinią. „Žiūrėkite, kad kas jūsų nepasigrobtų filosofija ir tuščia apgaule, paremta žmonių padavimu bei pasaulio pradmenimis, o ne Kristumi”.

Paulius perdavė tai, ką apie Jėzaus prisikėlimą liudijo Raštai, tai yra Mozės Įstatymas, Pranašai ir Psalmės. „Aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai.“ Kaip Jėzus Velykų dieną dviems keliautojams į Emaus „aiškino… kas visuose Raštuose apie jį pasakyta“, taip ir Paulius liudija, kad Kristaus mirtis ir prisikėlimas buvo Dievo nuspręstas mūsų išgelbėjimo planas, apreikštas Senajame testamente.

Šį rytą girdėjome Kristaus prisikėlimo evangeliją – angelo žinią moterims, kad Kristus gyvas. „Jis prisikėlė, jo čia nebėra. Štai vieta, kur jį buvo paguldę.“ Tačiau prisikėlimo evangelija susideda ne vien iš tuščio kapo. Tą dieną Kristus pasirodė Marijai Magdelietei, Simonui Petrui, o vakare aplankė mokinius viršutiniame kambaryje. Kristus ir toliau lankė savo žmones per keturiasdešimt dienų iki grįžimo į pas dangiškąjį Tėvą.

Laišką Korintiečiams Paulius rašė praėjus dvidešimčiai metų po Kristaus prisikėlimo. Paliudijęs, kad Jėzaus prisikėlimas išpranašautas Raštuose, jis pateikia daugiau faktų.

Jis pasirodė Kefui, sako Paulius. Kefas – tai Simonas Petras. Už jo tvirtumą Simoną Jėzus pavadino Uola: aramėjiškai – „Kefu“, graikiškai – „Petros“. Po to Kristus pasirodė dvylikai. Nors Judo jų tarpe nebebuvo, dvylika – tai įprastas skaičius, kuriuo buvo vadinami apaštalai. Po jis pasirodė daugiau negu penkiems šimtams brolių. Tai įvyko Galilėjoje (Mt 28, 10). Paulius praneša, kad rašant šį laišką, dauguma liudininkų dar gyveno, tačiau kai kurie jau buvo užmigę. Po to jį matė Jokūbas, o po to, tai yra dangun žengimo dieną ant Alyvų kalno, visi apaštalai. Koks nenumaldomai akivaizdus buvo Kristaus prisikėlimas, ir kiek daug liudininkų jį regėjo.

Paulius kalba ir apie save. „O visų paskiausiai, lyg ne laiku gimusiam, jis pasirodė ir man.“ Tai įvyko kelyje į Damaską, kur jis, uolus fariziejus, Saulius, keliavo ieškoti sinagogose krikščionių, kad surakinęs juos vestų į Jeruzalę teisman. Netoli Damasko jį apšvietė šviesa iš dangaus. Parkritęs žemėn jis išgirdo balsą: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“ „Kas tu esi, Viešpatie?“, išsigandęs klausė jis. „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji.“ Fariziejus Saulius atsivertė. Vietoje persekiotojo, dabar jis Damasko sinagogose ėmė skelbti Jėzaus prisikėlimą ir jo mirties vaisius.

Nors buvusį Saulių palankiai vertino Dievas, pats jis visada apie save kalbėjo kukliai ir nusižeminusiai. „Juk aš esu persekiojęs Dievo bažnyčią“, nuolatos sakydavo jis. Nors jis tapo tautų apaštalu – skleidė evangeliją visame graikiškame pasaulyje, kuris iki musulmonų užkariavimų apėmė Siriją, dabartinę Turkiją, Graikiją, ir jo skelbimo dėka graikiškas pasaulis tapo krikščionišku, – apie save jis sako: „Aš esu mažiausias iš visų apaštalų.“ Savo darbo vaisius jis pat prisigiria ne sau, o Dievo malonei. „Dievo malone esu, kas esu, ir jo man suteiktoji malonė neliko bergždžia.“

Ne tik jis, bet ir visi apaštalai skelbė tą pačią Kristaus prisikėlimo evangeliją. Tai liudija Paulius, sakydamas: „Taigi ar aš, ar jie, taip mes skelbiame, ir taip jūs įtikėjote.“ Visi apaštalai liudijo tautoms, kad „Kristus numirė už mūsų nuodėmes kaip skelbė Raštai, kad jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną.“ Visi jie, kaip ir Paulius, daug kentėjo dėl evangelijos ir jos nesigėdijo, nes „ji yra Dievo jėga išgelbėti kiekvienam, kuris tiki“. Ji nukreipia mūsų žvilgsnius į tą šlovingą amžinybės rytą, kada senstantis ir gendantis kūnas kelsis negendantis, kada silpnas kelsis garbingas. „Juk reikia, kad šis gendantis apsivilktų negendamybe, ir šis marus nemarybe. Tada išsipildys raštų žodis: ‚Pergalė sunaikino mirtį.‘“

„Tad mano mylimi“, rašo Paulius korintiečiams, „būkite tvirti ir nepajudinami.“ „Išlaikykime nepajudinamą vilties išpažinimą“, tai atkartoja laiškas hebrajams. „Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių kaip užmigusiųjų pirmagimis,“ sako Paulius, save vadindamas mažiausiu iš visų apaštalų, bet ne tik jis, o ir visi Jėzaus prisikėlimo liudininkai. „Taigi ar aš, ar jie, ­ taip mes skelbiame, ir taip jūs įtikėjote.“

Ir mes tvirtai laikykimės Evangelijos, nes ji – „Dievo galybė išgelbėti kiekvienam, kuris tiki“. Ji skelbia, kad Kristus numirė už mūsų nuodėmes ir tik dėl mūsų „jis buvo palaidotas ir prikeltas trečiąją dieną.“ „Ja jūs būsite išgelbėti, jeigu jos laikotės taip, kaip esu jums skelbęs,“ sako Paulius korintiečiams ir mums. Amen.