Laiške Bažnyčiai apaštalas Jonas atkartoja didįjį Dievo įsakymą: mylėk Viešpatį Dievą ir artimą. Apaštalas kartu primena ženklus, kurie paliudija jo vykdymą. Jie yra lyg sielos veidrodis, į kurį pažvelgę matome, ar tikrai mylime Dievą ir artimą. Pažvelkime į šį sielos veidrodį ir pažinkime ar mūsų atspindys jame yra toks, kokį norėtų matyti Dievas.

Apaštalas praneša, kad Viešpatį mylėti gali tik žmogus, kuris yra gimęs iš Dievo. O kaip pažinti, ar esame atgimę? Apaštalas atsako: „Kiekvienas, kas tiki, jog Jėzus yra Mesijas, yra gimęs iš Dievo.“ Jei mes tikime, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, mūsų Viešpats, kuris mūsų išgelbėjimui nužengė iš dangaus, užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, vardan mūsų mirė ir prisikėlė – tai yra liudijimas, kad esame gimę iš Dievo.

Gimimas iš Dievo yra ne aktyvus, o pasyvus vyksmas. Kaip žmogus pats savęs pagimdyti negali, taip ir gimimas iš Dievo yra ne mūsų pačių pastangos. Bet kaip gali atgimti žmogus senas būdamas, kartą klausė Jėzaus Nikodemas, kai Jėzus jam pasakė: „Kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo karalystės.“ Nikodemas teisingai suprato, kad atgimimas yra ne žmogaus pastangos. Juk žmogus gali tik vienąkart gimti iš motinos įsčių. Jėzus paaiškino, kad, iš tiesų, kas gimė iš kūno tėra kūnas, bet priminė, kad jis kalba apie gimimą iš Dievo – tą vyksmą, kurį Dievas mumyse atlieka per vandenį ir Šventąją Dvasią.

Dievas mus atgimdė Šventame Krikšte, kai ant mūsų buvo užpiltas pilnas malonės ir gyvybės vanduo, kai buvome nuplauti nuo nuodėmių. Tą valandą tapome Dievo vaikais, mums atsivėrė jo karalystės vartai. Jei kuriuo nors gyvenimo laikotarpiu nustojome tikėti, Krikšto galia mumyse išliko. Kai vėl įtikėjome per jo žodį, Šventoji Dvasia mums sugrąžino Krikšte gautą gimimą iš naujo. Pagrindinis požymis, kad vėl atgimėme – tai tikėjimas į Jėzų Kristų, nes „kiekvienas, kuris tiki, kad Jėzus yra Mesijas, yra gimęs iš Dievo.“

Atgimęs iš aukštybės žmogus gauna naują, dvasinę prigimtį, nes Jėzus žodžiais, „Kas gimęs iš Dvasios yra Dvasia.“ Ši nauja dvasinė prigimtis, mūsų širdies tikėjimas, skatina mus vykdyti Dievo įsakymus.

Apaštalas Jonas liudija, kad atgimęs žmogus myli Dievą. „Mes mylime, nes jis mus pirmas pamilo“, sako jis. Bet jis kelia klausimą, ar mes mylime artimą. Krikščioniška meilė nėra paprastas dalykas, nes žmonių santykiai pasaulyje dažnai būna sudėtingi ir grįsti ne meile. Sunku mylėti tuos, kurie įžeidžia, įvairiais būdais apsunkina gyvenimą.

Jonas pirmiausia kalba apie meilę tarp Dievo vaikų, tai yra tarp tų, kurie gimė iš Dievo. „Kiekvienas, kuris myli Gimdytoją, myli ir iš jo gimusį,“ sako jis. Tokiu būdu, jei Dievas yra mūsų Tėvas, tai visi iš jo gimę yra mums broliai ir seserys. Kaip vaikai gimsta šeimoje, taip ir mes, tikintieji, gimstame Dievo šeimoje – bažnyčioje. Kaip šeimoje meilė broliams ir seserims yra natūralus dalykas, taip ir meilė tikėjimo broliams ir seserims yra neatsiejama nuo meilės Dievui. Iš to pažįstame mylį, kad mylime Dievą, jei mylime jo vaikus – brolius ir seseris. Juk „kiekvienas, kuris myli Gimdytoją, myli ir iš jo gimusį.“

Mes mylime Dievą, kai vykdome jo įsakymus, primena apaštalas, „nes tai ir yra Dievo meilė – vykdyti jo įsakymus.“ „Jo įsakymai nėra sunkūs,“ priduria jis.

Jonas nesako, kad „vaikščioti šviesoje“, tai yra gyventi tikėjimo gyvenimą, reiškia savyje nebeturėti nuodėmės. Būtų klaidinga, jei krikščionis manytų, kad atgimęs iš Dievo Dvasios jis tapo tobulu ir daugiau nebenusidės, jog krikščionišką gyvenimą lydės vien tik pergalės, nebus pralaimėjimų. Apaštalas primena: „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos.“ „Jei sakytume, kad nesame nusidėję, darytume jį [Dievą] melagiu.“ Tačiau Jonas nurodo į mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų. „[Dievo] Sūnaus Jėzaus kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių“, guodžia jis. Todėl „jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleidžia mums nuodėmes ir apvalo mus nuo visų nedorybių.“ „Mano vaikeliai, – kreipiasi jis į Bažnyčią, – rašau jums kad nenusidėtumėte. O jei kuris nusidėtų, tai mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų. jis yra permaldavimas ne tik už mūsų nuodėmes, bet ir už viso pasaulio.“

Sakydamas, „jo įsakymai nėra sunkūs“, Jonas paaiškina, kad Dievas neduotų žmogui tokio įsakymo, kurio jis nepajėgtų įvykdyti. Tikėjimas ir meilė Dievui padeda vykdyti jo valią. Kaip dėl mylimo žmogaus esame pasiruošę padaryti žymiai daugiau, nei dėl svetimo, taip ir meilė Dievui ragina mums vykdyti jo įsakymus – mylėti jo vaikus. Ir ne tik atgimusius, bet apskritai artimą ir net nepažįstamą žmogų, ypač jei jis atsiduria bėdoje. „Juk kiekvienas, kuris gimęs iš Dievo, nugali pasaulį, – sako Jonas, – ir štai pergalė, nugalinti pasaulį, ­ mūsų tikėjimas!“

Žodžiu „pasaulis“ Jonas apibūdina tai, kas prieštarauja Dievui ir prieš jį maištauja. Tai mus supančios pagundos. „Visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo išdidumas, o tai nėra iš Tėvo.“ Mūsų buvimas pasaulyje – tarp žmonių abejingų Dievui ar netikinčių, yra neatsiejama gyvenimo dalis. Tačiau „neprisitaikykite prie šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo protą, kad galėtumėte ištirti, kas yra gera, priimtina ir tobula Dievo valia,“ kviečia apaštalas Paulius. Kita vertus, lengviau išlaikyti krikščionišką dorybę dorų žmonių draugijoje, ypač tarp atgimusių brolių ir seserų, nei vietose, kur mus supa pagundos.

Vaikai būna panašūs į savo tėvus. Jiems augant panašumai dar labiau ryškėja. Visus atgimusius iš Dievo vaikus apaštalas Paulius kviečia būti vis labiau panašiais į Viešpaties atvaizdą (2 Kor 3, 18). Tokiais tampame, kai išpažįstame jo Sūnų, kai laikomės Dievo įsakymų ir siekiame vaikščioti šviesoje, kurioje vaikščiojo Kristus. Tokiai daromės, kai uoliai lankome bažnyčią, atvira širdimi klausomės apaštališkojo Dievo žodžio, laikomės krikščioniškos bendrystės ir maldų, priimame Altoriaus sakramentą. Atgimusieji siekia mylėti artimą ir, nors būna apsupti pagundų, tikėjimo pagalba jie nugali pasaulį. Tokie yra tikinčios širdies vaisiai. „Pergalė, nugalinti pasaulį, – mūsų tikėjimas!“ Amen.