2024-04-28

4 sekmadienis po Velykų

Kunigas:
Passage: Kol 3, 12-17

Laiške kolosiečiams apaštalas Paulius apibūdina krikščionio charakterio savybes – tuos bruožus, kuriais iš kitų turėtų išsiskirti Kristų mylintis žmogus. „Jūs, Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu.”

Apaštalas pavartoja drabužių metaforą. Jis primena baltus Krikšto rūbus, kurie simbolizuoja tyrumą, gautą iš Kristaus per Šventosios Dvasios atgimdantį nuplovimą. Krikšte mums buvo atleistos nuodėmės, mūsų kakta ir širdis buvo paženklinta Kristaus kryžiumi, Šventosios Dvasios atgimimu tapome Dievo vaikais. Apaštalas kviečia jais likti visą gyvenimą. „Taigi būkite Dievo sekėjai, kaip mylimi vaikai ir gyvenkite meile, kaip Kristus pamilo jus.“

Vis dėlto Krikštas nepanaikina senojo, nuodėmingo žmogaus prigimties, todėl apaštalas sako, kad Krikštas, vieną kartą įvykęs, yra veiksmas besitęsiantis visą gyvenimą. „Krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių … , taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą.“ „Jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje.“ Per kasdienę atgailą ir atsivertimą Paulius ragina gyventi atnaujintą gyvenimą – iššluoti iš širdies visa, kas priklauso senajam žmogui. Nes jei nekovojame su savo senuoju žmogumi, ta nuodėminga prigimtimi, tuomet Dievo paveikslas, pagal kurį buvome sutverti ir kuris buvo atnaujintas Krikšte, mumyse palaipsniui nyksta.

Apaštalas vartoja rūbų metaforą, nes ji puikiai atspindi naują gyvenimą Kristuje. Nė vienas nenorime vaikščioti nešvariais rūbais. Tokie rūbai yra mūsų nuodėmės ir nuodėmingi polinkiai. Krikšte mums buvo atleista įgimtosios nuodėmės kaltė, tačiau pažeista prigimtis pasilieka. Su ja reikia kovoti visą gyvenimą. „Nusivilkite senąjį žmogų su jo darbais ir apsirenkite nauju, kuris atnaujinamas … pagal savo Kūrėjo paveikslą,“ sako apaštalas kolosiečiams.  Jis išvardija tuos netinkamus rūbus, kurie nedera Dievo vaikams.

„Numarinkite, kas jūsų nariuose žemiška: ištvirkavimą, netyrumą, aistringumą, piktą pageidimą, taip pat godumą, kuris yra stabmeldystė. Dėl šių dalykų ateina Dievo rūstybė netikėjimo vaikams. Jūs irgi kadaise taip elgėtės, gyvendami tarp jų. Bet dabar visa tai pameskite ­ piktumą, nirtulį, nelabumą, piktžodžiavimą, nešvarias kalbas nuo savo lūpų. Nebemeluokite vienas kitam.“

Atsisakykite senojo žmogaus gyvenimo  būdo, rašo jis laiške kolosiečiams. Juk „kadaise buvote svetimi ir priešiški piktais darbais, [bet] Dievas dabar sutaikino jo žemiškojo kūno mirtimi, kad pasirodytumėte jo akyse šventi, tyri ir nekalti.“ Dievo vaikai neturėtų rengtis elgetos skarmalais. Juk „kas Kristuje – tas naujas kūrinys.“

Renkitės pagal Viešpaties aprangos kodą – švariais Krikšto rūbais. Tie dvasiniai rūbai yra „gailestingumas, gerumas, nuolankumas, romumas ir kantrumas“. Tedengia jie mūsų kūną. Kaip mūsų žemiški drabužiai yra viešai matomi, taip ir šie bruožai teatsispindi mūsų veiduose.

„Taigi jūs, Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu. Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs atleiskite.“

Kodėl privalu ugdyti šias dorybes? Todėl, kad Dievas pirmasis parodė jas mūsų atžvilgiu. Jis yra gailestingas, nebaudžia, kaip nusipelnėme. Jis atleidžia mūsų nuodėmes. Jis mums rodo savo tėvišką širdį. Kristuje jis tapo nuolankus ir „nusižemino iki mirties, iki kryžiaus mirties.“ „Aš romus ir nuolankios širdies, – sako Jėzus. „[Manyje] jūs rasite savo sieloms atgaivą.“ Dievas yra kantrus. Jis „kantriai elgiasi su mumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų,“ sako apaštalas Petras. Pažinę Dievo gerą tėvišką širdį, kurią jis atskleidė per Jėzų Kristų, puoselėkime savyje šias krikščioniškas dorybes.

Bet yra dar vienas rūbas, kuris turi dengti visus drabužius. „Viršum viso to tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis.“ Visos šios dorybės yra meilės išraiškos, tačiau meilė yra didesnė už bet kurią iš jų ir už jas visas. Ji yra „tobulumo raištis“, sako apaštalas. Ji – tai tas iškilmingas rūbas, kuriuo vilkėdami turime žengti į Viešpaties vakarienės puotą.

Apaštalas kreipiasi į krikščionis pavieniui, bet kartu ir visą Bažnyčią – mistinį Kristaus kūną. Jis nori, kad bažnyčioje tikintieji santykius grįstų Kristaus evangelija, kad joje viešpatautų Dievo ramybė. „Jūsų širdyse teviešpatauja Kristaus ramybė, į kurią esate pašaukti viename kūne,“ – sako jis. „Jūs esate Kristaus kūnas ir atskiri jo nariai,“ rašo jis laiške korintiečiams, ragindamas bažnyčioje vengti susiskaldymo, bet kviečia narius rūpintis vieni kitais. Juk „jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai. Jei kuris narys pagerbiamas, su juo džiaugiasi visi nariai,“ rašo jis. „Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną … ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia.‘

„Būkite dėkingi. Kristaus žodis tegyvuoja jumyse vaisingai.“ Evangelija – tai mus aplankęs Kristaus žodis. Neužtenka, kad jis tik trumpai aplankytų mūsų sielas. Jis turi apsigyventi mūsų širdžių namuose ir išlaikyti juos tinkamus Viešpaties dienai. Daugelyje krikščionių namų evangelijos žodis apsilanko progiškai. Žmonės atkreipia dėmesį į jį, kai reikia bažnytinių apeigų, kai prisimena iškeliavusius artimuosius. Mūsų pareiga yra raginti vienas kitą išlikti prie Evangelijos žodžio. „Mokykite ir raginkite vieni kitus visokeriopa išmintimi,“ kviečia Paulius.

Ir „su dėkinga širdimi giedokite Dievui psalmes, himnus ir dvasines giesmes.“ Nuo pat pradžių krikščionys buvo giedanti bažnyčia. Bitinijos ir Ponto provincijų administratorius Plinijus nusiuntė imperatoriui Trajanui ataskaitą apie jo valdose praktikuotą krikščionių liturgiją. „Jie susitinka auštant giedoti giesmę Kristui kaip Dievui.“ Liuteronų Bažnyčia yra giedanti bažnyčia. Visuotinis tikinčiųjų giedojimas yra neatsiejama jos liturgijos dalis. Jeigu pažvelgtume į pirmąją lietuvišką knygą – liuteronų kunigo Martyno Mažvydo katekizamą, pamatytume, kad daugiau nei pusė jos turinio skirta giesmėms.

„Netrukit broliai, seserys mane skaityti,
Jei pagal valią Dievo norit gyventi.
Jei kas šventą giesmę nori giedoti
Mane po savo akimis turi turėti.“

„Ir visa, ką tik darytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per jį dėkodami Dievui Tėvui,“ reziumuoja apaštalas. Naujais dvasiniais rūbais vilkėdamas žmogus viską turi daryti ir už viską dėkoti dangiškajam Tėvui mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu. Amen.