2024-05-05

Motinos diena

Kunigas:
Passage: 2 Tim 1, 4-5

Pirmąjį gegužės sekmadienį Bažnyčia paskiria motinai. Bažnyčia dėkoja mamoms už jų meilę ir pasiaukojimą, apmąsto motinystės pašaukimą, motinų siekį užauginti vaikus dorais žmonėmis. Juk viskas, kas gera, tyra, šviesu ir tikra žmoguje siejasi su motinos vardu. Todėl motinos diena – tai ne tik gėlės ir dovanos, bet ir žvilgsnis į kilnų motinystės kelią.

„Trokštu tave pamatyti, kad sugrįžtų man džiaugsmas. – rašo apaštalas Paulius Timotiejui. – Aš vis prisimenu tavo nuoširdų tikėjimą, kuris pradžioje gyveno tavo močiutėje Loidėje, tavo motinoje Eunikėje ir, esu tikras, tebegyvena tavyje.“

Apaštalas kalba apie ypatingą motinos ir močiutės indėlį vaiko tikėjimui. Jis liudija, kad mūsų meilė Dievui yra susijusi su ta meile, kurią patiriame iš motinos. Dar iki gimimo žmogus devynis mėnesius gyvena motinoje. Ji yra esybė, kurią jis regi pirmą kartą atmerkęs akis. Ji aprūpina kūdikį viskuo, kas reikalinga gyvenimui. Iš jos jis gauna maistą, rūbus, šypseną, glamones. Žodis „mama“ yra pirmasis ištartas žodis. Vėliau susižeidęs kelią ar pirštą jis bėgs pas mamą, kad jį papūstų, aptvarstytų, o svarbiausia – apkabintų, pabučiuotų.

Ne mažiau svarbi motinai yra Dievo pavesta užduotis vaiko ir šeimos ugdymui. Patarlių knyga apie išmintingą žmoną ir pavyzdingą motiną liudija: „Stiprybė ir orumas jos drabužis; ji su šypsena žiūri į ateitį. Atvėrusi burną ji kalba išmintingai, o ant jos liežuvio malonus pamokymas. Ji atidžiai prižiūri savo šeimos elgesį... Jos vaikai ją giria, jos vyras irgi liaupsiną ją. ... moteris turi būti giriama už pagarbią Viešpaties baimę. Duokite jai atlyginimą už jos triūsą! Teaidi miesto vartai jos darbų gyriumi.” Iš tiesų su šypsena ir viltimi motina žvelgia į vaiko ateitį. Iš jos lūpų sklinda ne keiksmažodžiai, o pamokanti kalba. Vaikas joje mato neapsimestiną gyvenimo ir tikėjimo pavyzdį.

Apaštalas Paulius būdamas kaliniu Romoje vėl norėjo sutikti savo mokinį Timotiejų. „Trokštu tave pamatyti, kad sugrįžtų man džiaugsmas." Jis kartu prisimena jo močiutę ir motiną, ir net pamini jų vardus, būdamas tikras, kad jų nuoširdus tikėjimas tebegyvena jame.

Timotiejus gimė ir užaugo Listroje, Graikijos prekybiniame mieste, kurį Bizantijos imperijos saulėlydyje užkariavo turkai. Moralės požiūriu tai nebuvo pavyzdingiausias miestas. Antikos laikais priemiestyje stovėjo Dzeuso šventykla, kurioje buvo aukojami jaučiai. Paulius neužmirš šio miesto, nes ten jis skelbė Evangeliją, Kristaus vardu pagydė luošąjį. Vėliau prieš jį sukurstyti žmonės šiame mieste apsvaidė jį „akmenimis ir išvilko už miesto, palaikę jį mirusiu.“

Pauliaus pasėta Dievo žodžio sėkla augo Listroje. Tarp įtikėjusių į Kristų buvo Loidė ir Eunikė - Timotiejaus motina ir močiutė. Išgirdusios apaštalo skelbtą Dievo žodį jos priėmė lemiamą sprendimą – atsižadėjo Dzeuso ir kitų graikų dievybių ir paskyrė savo gyvenimą Kristui. Vardas Eunikė graikiškai reiškia „pergalę“ – dvasinę kovą ir laimėjimą.

Eunikė ir Loidė tapo pavyzdingomis krikščionėmis. Nieko nekalbama apie Timotiejaus tėvą. Jis turbūt liko pagonis, Dzeuso garbintojas. Tačiau mama ir močiutė auklėjo jį krikščioniškai, vedėsi į pamaldas. Timotiejus įtikėjo ir pašventė savo gyvenimą Kristui. Jis lydėjo Paulių antroje ir trečioje misijų kelionėse, o vėliau, kaip liudija bažnyčios istorija, tapo pirmuoju Efezo vyskupu. Paulius mylėjo Timotiejų kaip tikrąjį savo vaiką. Džiaugdamasis jo tikėjimu jis kartu prisimena jo motiną ir močiutę. „Esu tikras, [tas nuoširdus tikėjimas, kuris pradžioje gyveno jose] tebegyvena tavyje.“

Tyriausias tikinčios motinos pavyzdys yra Mergelė Marija. Ją Dievas išsirinko tapti jo motina. „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius!“ tarė jai Elzbieta, Jono Krikštytojo motina. Marijos nuoširdus ir nuolankus tikėjimas atsispindi jos žodžiuose: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju“ (Lk 1, 47). Tebūna jie kiekvienos tikinčios motinos tikėjimo išpažinimas ir tekrenta jie į vaiko širdį. Sunku nemylėti Dievo, kai šalia yra žmogus, kuris džiaugiasi Viešpačiu ir jį šlovina. Vaikui nereikia kažkokių ilgų aiškinimų. Užtenka motinos meilės ir maldingumo pavyzdžio.

Šiandien mes minime dar vieną motiną – šventąją Bažnyčią. Kaip motina mus pagimdė, maitino, mokė žengti pirmuosius žingsnius, taip Bažnyčia yra mūsų motina ir mokytoja, o mes – jos vaikai. Sakydami „tikiu šventąją krikščionių Bažnyčią“ mes liudijame, kad motina bažnyčia yra pirmesnė už paskiro žmogaus tikėjimą. Šventoji Dvasia per Bažnyčią šį tikėjimą pagimdė mūsų promočiutėse, močiutėse, tėvuose. Kaip tikra motina ji ir toliau mus maitina Dievo žodžiu ir sakramentu. Kiekvienas žmogus turi būti dėkingas motinai už gyvybę ir pagalbą jo gyvenimo kelyje. Mylėkime Bažnyčią, kuri Evangelijos žodžiu stiprina mūsų tikėjimą, ugdo dvasinį mūsų gyvenimo kelią. Kaip piemenėliai „įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino“, taip ir mes atėję į Bažnyčią pagarbinkime Jėzų ir dėkokime jam už išgelbėjimą.

Sveikiname jus, mielos mamos, su motinos diena. Dėkojame jums už meilę šeimai ir Bažnyčiai. Kartu dėkojame Dievui už motiną Bažnyčią. Nesame našlaičiai, nes turime mus, tikinčiuosius, vienijančią motiną. Su padėka šiandien taip pat šloviname Dievą už jo Motiną – Mergelę Mariją, kuri, kaip Betliejaus piemenėliams, ir mums leido pamatyti Jėzų. Ir mes regėkime „jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos.“ Amen.