6 sekmadienis po Velykų
Laiške efeziečiams Paulius meldžiasi už Bažnyčią. Jis prašo dangiškojo Tėvo sustiprinti tikinčiuosius vidiniame žmoguje, kad Kristus per tikėjimą apsigyventų jų širdyse ir jie pažintų visaapimančią Dievo meilę – jos „plotį, ilgį, aukštį, ir gylį“.
„Aš lenkiu savo kelius prieš Tėvą,“ sako Paulius. Sulenkti kelius prie dangiškąjį Tėvą reiškia išreikšti jam pagarbą, nuolankumą, klusnumą jo valiai. Atėjęs į bažnyčią krikščionis atsiklaupia ir trumpa malda padėkoja Viešpačiui už tai, kad jis globojo jį per praėjusį laikotarpį. Jis paprašo, kad Šventoji Dvasia padėtų suvokti jo žodį ir Dievo apvaizda toliau jį saugotų. Krikščionis atsiklaupia ir atėjęs prie Altoriaus sakramento. Jis sulenkia savo kelius prieš Kristų, kuris po pašventinimo žodžių savo kūnu ir krauju atėjo į duoną ir taurę ir komunijoje susivienija su mūsų kūnu ir krauju.
Paulius sako, kad jis meldžiasi Jėzaus Kristaus Tėvui. Dievas yra Šventoji Trejybė – vienas Dievas trijuose asmenyse. Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia yra lygūs savo dieviška garbe ir amžina šlove. Tėvas yra mūsų Sutvėrėjas ir Išlaikytojas. Sūnus mūsų atpirkimui paliko dangiškąjį sostą ir priėmė tarno pavidalą. Kryžiaus mirtimi jis atpirko mus iš nuodėmių ir kalčių. Šventoji Dvasia yra pašventinoja. Per Dievo žodį ir sakramentą ji lanko tikinčiųjų širdis ir skatina jas šventėti vidiniame žmoguje.
Paulius kalba apie visą Dievo šeimą, tai yra Kristaus Bažnyčią. Efeziečiai dar neseniai buvo pagonys, tačiau jie priėmė Kristaus evangeliją ir tapo krikščionimis. „Pagonys kartu su žydais yra paveldėtojai, – sako apaštalas, – vieno kūno nariai ir dalininkai pažado Kristuje Jėzuje per evangeliją.“ Bažnyčia susideda iš visų tautų tikinčiųjų, nes Kristus mirė už visus žmones. Todėl Paulius kalba apie vieną šeimą, giminę ar tėvystę. Šiai šeimai priklauso ne tik tikintieji žemėje, kurie išteisinti tikėjimu vis dar „darbuojasi išganymui“, bet ir šventieji danguje – Kristų įtikėjusieji mūsų tėvai, seneliai, proseneliai, ant kurių galvų Dievas uždėjo nevystantį pergalės vainiką.
Apaštalas meldžia Tėvo, kad Dievas mums „iš savo šlovės lobių“ suteiktų stiprybės? Kokiu būdu Dievas mus teikia dvasinę stiprybę? „Jo Dvasios galia“ atsako Paulius. Jėzus pažadėjo mums atsiųsti Šventąją Dvasią, kurią vadina Pagalbininke ir Guodėja. Ji stiprina mūsų „vidinį žmogų“. Mūsų išorinis žmogus bėgant metams silpnėja, išorinis žemiškos padangtės būstas palaipsniui nyksta. Apaštalas meldžiasi, kad silpnėjant mūsų išoriniam pavidalui, mes stiprėtume vidiniame, dvasiniame žmoguje. Vidinis žmogus apima mūsų dvasinį gyvenimą – protą, valią, jausmus. Šventoji Dvasia jį stiprina per evangelijos žodį. Teatnaujina ji mūsų protą ir širdį.
Šis kelias dar vadinamas šventėjimu. Išteisinimas įvyksta akimirksniu, kai įtikėjus mums buvo atleistos nuodėmės, kai Dievas mus, „mirusius savo nusikaltimais ir nuodėmėmis ... [Krikšte] prikėlė gyventi su Kristumi.“ Tuo tarpu krikščioniškas gyvenimas yra šventėjimo kelias. Nors „esame išgelbėti malone per tikėjimą, - sako Paulius, - ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų“, mes esame Dievo „kūrinys, sutverti Kristuje Jėzuje geriems darbams.“
Žengiant šventėjimo keliu, Dvasios galia palaipsniui atsinaujinant vidiniam žmogui, Kristus per tikėjimą apsigyvena tikinčiojo širdyje. Apsigyventi – tai patogiai įsikurti naujuose namuose. Paulius sako, kad atgailos keliu kasdien mirštant nuodėmei ir keliantis naujam gyvenimui, Kristus per tikėjimą lanko mūsų širdies pastogę.
Eidami šiuo keliu jūs „įsišaknysite ir įsitvirtinsite meilėje“, sako jis. Dievo vyras pavartoja du įvaizdžius. Pirmasis – tai medžio metafora. Svarbiausia medžio dalis yra ne kamienas, bet šaknys, nes be jų medis neatlaikytų audrų. Kuo labiau medį slegia vėjai ir audros, tuo giliau jis leidžia šaknis į žemę. Žmogų, kuris vengia nusidėjėlių kelio ir nesėdi tarp pašaipūnų, pirmoji psalmė vadina medžiu, „prie sraunių vandenų pasodintu, duodančiu vaisių laikui atėjus.“
Pastato svarbiausia dalis yra ne sienos, o pamatas. Žemės drebėjimą pergyvenę žmonės dalijasi savo išgyvenimais. Jie liudija, kaip visas pastatas drebėjo ir siūbavo, kaip jie įsikibę į ką nors laikėsi. Baisus buvo siūbavimas, bet jei pastatas nesiūbuotų, jis sugriūtų. Tik tvirtą pamatą turintis namas atlaiko žemės drebėjimą ir kitas gamtos kataklizmas. Žmogų, kuris klauso jo žodžių, Jėzus pavadina išmintingu, statantį namą ant uolos. „Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą, bet jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos.“ „Ir jūs būkite įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje.“ Kristaus meilė tebūna jūsų gyvenimo pamatas, kad nepalūžtumėte kai jūsų gyvenimus lanko audros.
O kokia yra Kristaus meilė? Paulius ją apibūdina keturiais vektoriais. Jis liudija apie Viešpaties meilės „plotį, ilgį, aukštį, ir gylį“. Dievo meilė plati. Ji apima visą pasaulį. Laiko požiūriu ji yra "ilga“, nesibaigianti – amžina. Dievo meilė yra gili. Ji pasiekia giliausiai puolusį nusidėjėlį. Dievo meilė yra aukšta. Ji kelia tikinčią širdį į dangų. Dievas yra begalinis, todėl ir jo meilė begalinė. Ji neturi ribų. Viešpats nesako žmogui: „Aš tavęs nebemyliu“, kaip žmonės neretai sako vieni kitiems. Jis gali būti mumis nepatenkintas, liūdėti dėl mūsų nuodėmių, bausti mus teisinga tėviška ranka, bet niekada nenustoja mylėti.
Apaštalas meldžia, kad mes pažintume šią meilę. „Klaupiuosi prieš Tėvą, ... kad jūs pažintumėte Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą.“ Dievo meilė viršija mūsų proto pažinimo ribas. Ji beribė, jos neįmanoma pilna suvokti. Teatnaujina Dievas mūsų širdis, mūsų vidinį žmogų, kad vis labiau patirtume jos „plotį, ilgį, aukštį ir gylį“.
„Ir kad būtumėte pripildyti visos Dievo pilnatvės...“. „Dievo pilnatvę“ sunku apsakyti žodžiais. Paulius turbūt ją turi mintyje , kai sako: Dievas „gali padaryti nepalyginti daugiau, negu mes prašome ar išmanome“. Laiške Romiečiams jis kalba apie „Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelmę“, kuria Viešpats dalijasi tikintiesiems žengiant šventėjimo keliu. Vis labiau pažinę įsišaknijant ir įsitvirtinant Kristaus meilėje, tikintiesiems atsiveria Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelmė, visa Dievo pilnatvė.
Apaštalinį pamokymą Paulius baigia Dievo šlovinimu. „Jam tebūna šlovė Bažnyčioje ir Kristuje Jėzuje per visas kartas amžių amžiais! Amen!“
Dievui garbę atiduoti mes galime visur, tačiau labiausiai mes jį šloviname, kai susirenkame kaip mistinis Kristaus kūnas – Bažnyčia. Ją sudarome mes, Kristaus kūno nariai, kurie buvome „pakrikštyti vienoje Dvasioje“, kurie susivienijame su juo Altoriaus sakramente. Jam tebūnie šlovė Bažnyčioje mūsų dvasiniu garbinimu, giesme ir malda. Amen.