Apmąstomieji žodžiai – tai Pauliaus giesmė Dievo šlovei. Apaštalas teikia Dievui garbę už jo nuostabius kelius, už jo gailestingumą, už visus jo didžius darbus. „Iš jo, per jį ir jam yra visa. Jam šlovė per amžius!“

„O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme!“ su nuostaba sušunka apaštalas. Jis žavisi neapsakomais Dievo turtais, slypinčiais jo tėviškoje širdyje. Šie turtai – tai neapsakomas jo gailestingumas ir malonė nusidėjusiam žmogui, nuodėmių atleidimas, išganymas vien iš malonės, amžinoji viltis.

Apaštalas žavisi Dievo išminties gelme. Kas galėjo pagalvoti, kad Dievas išgelbės žmogų savo Sūnaus kryžiaus mirtimi, kad visos mūsų nuodėmės bus uždėtos ant nekalto Dievo Avinėlio? Kas galėjo pagalvoti, kad dangiškasis Tėvas sutaikys nuodėmingą žmogų su savimi per jo Sūnaus kraują? Protu to niekas negalėjo suvokti, lygiai kaip ir pranašystės, kad Kristus trečią dieną prisikels iš numirusių, tuo paliudydamas mūsų būsimą prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą. Neapsakoma Dievo išmintis žmogaus išgelbėjimo centre pastatė Kristaus kryžių. Dievas išgelbėjo nusidėjusį žmogų neprarasdamas savo dieviško teisingumo. Bausmę už mūsų nuodėmes sutiko prisiimti jo Sūnus.

„O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme!“ žavisi apaštalas. Ji protui yra neaprėpiama. Šią gelmę mes pilnai pažinsime tik amžinybėje, kai išgelbėti Kristaus krauju savo akimis regėsime Dievą. “Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į širdį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli”.

Nors ši Dievo išmintis yra pilnumoje nesuvokiama, dangiškasis Tėvas ja pasidalino per pranašus ir apaštalus. Ši išmintis tapo regima Dievo Sūnuje Jėzuje Kristuje, kai iš amžinybės atėjęs į pasaulį jis priėmė žmogaus kūną. Jis apreiškė mums Dievą ir atskleidė išganymo kelią. Ši Dievo išmintis tapo užrašyta Kristaus evangelijoje. Ji yra priimama ne vien proto pažinimo pastangomis, nes, kaip skelbia psalmė, „tavo pažinimas man per nuostabus, per gilus, aš negaliu jo pasiekti.“ Dievo apreiškimo žinia priimama tikėjimu.

Laiške korintiečiams Paulius primena, kad atvykęs jiems skelbė ne šio pasaulio, o Dievo išmintį. „Kai pas jus, broliai, lankiausi, buvau atėjęs skelbti jums Dievo slėpinio ne iškilnia kalba ar išmintimi. Mat buvau pasiryžęs tarp jūsų nežinoti nieko kito, tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą.“ Ir jis tęsia: „Mano kalba ir mano skelbimas buvo ne įtikinantys išminties žodžiai, o Dvasios galybės parodymas, kad jūsų tikėjimas remtųsi ne žmonių išmintimi, bet Dievo galybe.“

Dievo išmintis – tai garsiai skelbiama išgelbėjimo žinia, kurią mūsų širdyse įtvirtina Šventoji Dvasia. „Dievas mums tai apreiškė per Dvasią, nes Dvasia visa ištiria, net Dievo gelmes.“ Deja, „juslinis žmogus nepriima to, kas ateina iš Dievo Dvasios“, sako apaštalas. „Jis tai laiko kvailyste ir nepajėgia suprasti, kad apie tuos dalykus reikia spręsti dvasiškai.“ „Jos nepažino jokie šio pasaulio valdovai, nes, jei būtų pažinę, nebūtų šlovės Viešpaties nukryžiavę“, priduria jis. Juk „žodis apie kryžių tiems, kurie eina į pražūtį, yra kvailystė, o mums, einantiems į išganymą, jis yra Dievo galybė.“ Žydai ir pagonys skirtingais būdais norėjo išteisinti save prieš Dievą, bet abiems nepavyko, nes abiems trūko Dievo šlovės Kristuje. Žydai siekė išgelbėjimo per Įstatymo darbus, pagonys savo „išmintimi Dievo nepažino iš Dievo išminties veikalų.“ „Jie ... lenkėsi bei tarnavo kūriniams, o ne Kūrėjui.“ Todėl Paulius aplankęs Korintiečius skelbė ne praeinančią šio pasaulio išmintį, o „Kristų, ir tą patį nukryžiuotą“. Nes „pašauktiesiems ­tiek žydams, tiek graikams ... jis yra Dievo galybė ir Dievo išmintis.“

Apaštalas nori, kad ir mes priimtume šią Dievo išmintį – tai yra Kristų, į savo širdis. Noriu, kad „Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse ir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą, idant būtumėte pripildyti visos Dievo pilnybės.“

Nors Paulius žavisi Dievo turtų pažinimo gelme, jis primena, kad jo sprendimų savo proto galiomis mes pilnai nepažinsime. „Neištiriami jo sprendimai ir nesusekami jo keliai!“ Mums tėra atskleista tik ledkalnio viršūnė. „Kas gi pažino Viešpaties mintį? Ir kas buvo jo patarėjas? Arba kas jam yra davęs pirmas, kad jam būtų atmokėta?“ Kokie Dievo turtai slypi jo išminties gelmėse mūsų protui yra nesuvokiama – net ir pačiam Pauliui, kuris dvasioje „buvo pagautas ir iškeltas iki trečiojo dangaus – į rojų ir girdėjo slaptingus žodžius, kurių nevalia žmogui ištarti.“ Šią gelmę mes suvoksime, kai iš tikėjimo pereisime į regėjimą.

Giesmę apie Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelmę apaštalas baigia Dievo šlovinimu. „Iš jo, per jį ir jam yra visa.“ Iš jo yra visa – jis šio pasaulio ir mūsų Kūrėjas, visko kas egzistuoja šaltinis. Per jį yra visa – savo neapsakoma dieviška galia jis viską palaiko, savo tėviška apvaizda mumis rūpinasi. „Jūsų net visi galvos plaukai suskaityti“, sako Jėzus. Jam yra visa. Kadangi Kristus mus atpirko savo krauju, jis nori, kad mes jam priklausytume ir gyventume jo malonėje amžinai. Tebūna Dievas aukščiausias mūsų gyvenimo siekis. „Jam šlovė per amžius!“ Amen.