2024-06-02

Tėvo diena

Kunigas:
Passage: Mt 6, 9

Pirmąjį birželio sekmadienį bažnyčia švenčia tėvo dieną. Joje apmąstome biblijinį tėvo įvaizdį, iššūkius ir džiaugsmus su kuriais susiduria tėvystė. Šventasis Raštas primena tėvo svarbą vaiko gyvenimui, jo gerovei ir ugdymui. Tėvystė – tai labai atsakinga pareiga. Neužtenka turėti vaikų. Svarbu, kad jie užaugtų tikinčiais, dorais žmonėms. Daugelis tėvų šiandien verti padėkos už ištikimą šių pareigų ėjimą, už jų krikščionišką pavyzdį vaikams, už norą rodyti vaikams kelią pas Dievą.

„Tėvas“ – tai nepaprastai svarbus žodis. Dievas savo ryšį su žmogumi apibūdina per daugelį vardų, tačiau svarbiausias yra žodis „Tėvas.“ Juo Dievas parodo, kaip jis žvelgia į mus ir jo meilę mums. Jėzus sako: Kai jūs kreipiatės Dievą, savo maldą pradėkite žodžiais: „Tėve mūsų, kuris esi danguje.“

Jėzus praneša, kad Dievas yra mūsų Tėvas. Jis iš tiesų elgiasi su mumis ne kaip svetimas, bet kaip mylintis tėvas.

Tėvas vaikui visada būna prieinamas. Kai vaikas ateina pas tėvą ko nors paprašyti, jis žino, kad atėjo ne pas svetimą prašyti išmaldos, o po to jausis nepatogiai, bet pas tėvą. Jis ateina drąsiai tikėdamasis, kad iš tėvo gaus tai, ko prašo. „Kur jūs matėte tokį tėvą, kad duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! – klausia Jėzus. – Ar prašančiam žuvies atkištų gyvatę? Arba prašančiam kiaušinio duotų skorpioną?“ Jei vaikas būna alkanas, jis žino, kad yra ne svetimuose namuose, kur gal kažkiek gaus, bet tėvo, kur jis bus pasodintas prie stalo net neprašęs, sočiai pavalgydintas. Toks yra dangiškasis Tėvas, sako Jėzus. Jis yra geros ir mylinčios širdies. Todėl kaip jūs „mokate savo vaikams duoti gerų dovanų“, taip paprašykite dangiškojo Tėvo apvaizdos jūsų šeimoms.

Jėzus mus ragina drąsiai kreiptis į dangiškąjį Tėvą malda. Ir vėl pažvelkime į mažus vaikus. Kūdikystėje jie pradeda kalbėti ir kalba daug. Jie plepa ir plepa nebijodami, kad tėvas jų nesupras. Mes, suaugę, sunkiai mokomės kitos kalbos, nes bijome ne taip ištarti žodžius, ne taip sintaksiškai išdėstyti sakinį. O vaikai kalba su tėvu ar motina to nebijodami ir tėvai juos supranta. Jėzus sako: taip ir jūs nebijokite kreiptis į Dievą dangiškąjį Tėvą. Net jei atrodo, kad nemokate melstis, sakykite: „Tėve mūsų, kuris esi danguje.“

Dar viena tėvo savybė yra gailestingumas. Tėvas yra gailestingas, nes myli savo vaiką. Jis pergyvena dėl jo, kai ligoje tas kenčia skausmą. Jis neskuba vaiką nubausti, kai tas prasižengia, bet verčiau paaiškina, reikėtų tinkamai pasielgti.

Toks yra dangiškasis Tėvas. „Kaip tėvas gailisi vaikų, taip Viešpats gailisi pagarbiai jo bijančiųjų,“ skelbia psalmė. Jis yra gailestingas. Gilindamiesi į Kristaus palyginimą apie Sūnų palaidūną, dažnai daug dėmesio skiriame apgailėtinai sūnaus situacijai, tačiau Jėzaus palyginimo norėjo atskleisti Dievo tėvišką širdį. Kai nuodėmingas žmogus atsiverčia ir sugrįžta pas Dievą, dangiškasis Tėvas jam yra atlaidus. Dievo džiaugsmą Jėzus apibūdina ano tėvo žodžiais: „Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Juk šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado.“

Dievo tėvystę ypač liudija evangelijos ir laiškai. „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai ir esame!“ sako apaštalas Jonas. „O jei esame vaikai, tai ir paveldėtojai,“ priduria apaštalas Paulius „Mes Dievo paveldėtojai, ir paveldėtojai drauge su Kristumi.“

Kai kas gali pamanyti, kad mes esame Dievo vaikai vien dėlto, kad jis mūsų sutvėrėjas. To neužtenka, kad galėtume vadintis jo vaikais. Tikrai ne visi žmonės yra Dievo vaikai. Neužtenka žinoti, kad esame Dievo kūriniai. Mes esame jo vaikai, nes buvome priimti į jo šeimą. Tik tapę Dievo šeimos nariais mes galime jį vadinti Tėvu. O jo vaikais mes tapome per Krikštą, kai jis nuvalė mus nuo nuodėmių atgimdančiu Šventosios Dvasios nuplovimu. Į jo šeimą buvome priimti per įvaikinimą, kai Dievas „mus atgimdė gyvai vilčiai ir nenykstančiam, nesuteptam, nevystančiam palikimui, kuris laikomas jums danguje.“ Tokiu būdu mes tapome „Dievo paveldėtojai, ir paveldėtojai drauge su Kristumi,“ liudija apaštalas Paulius. „Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais, – sako evangelistas Jonas, – tiems, kurie tiki jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ... bet iš Dievo užgimę.“

„Taigi jūs esate įsūniai“ liudija tikintiesiems Paulius. „Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kurios dėka mes sakome: „Aba, Tėve!“ Tas trumpas aramėjiškas žodis „Aba“, kas išvertus į mūsų kalba reiškia „Tėve“, apima visą Dievo tėvišką širdį. „Kad ir koks mažas šis žodis, jis pasako tiek daug“, – rašo Martynas Liuteris komentaruose laiškui Galatiečiams. – Jame sakoma: ‚Mano Tėve, aš esu didelėje bėdoje, o tu atrodai taip toli. Bet aš žinau, kad esu tavo vaikas, nes tu esi mano Tėvas dėl Kristaus. Esu mylimas dėl Mylimojo.‘ Šis mažytis žodis „Aba“ pranoksta Demosteno ir Cicerono iškalbingumą.“

Taigi Dievas savo gerą širdį atskleidžia per Tėvo įvaizdį. Jis nėra mums lyg Tėvas arba kaip Tėvas, bet yra tikras mūsų Tėvas, o mes tikri jo vaikai. Todėl Jėzus mus ragina drąsiai kreiptis į jį sakant: „Tėve mūsų.“ Net jei žemiškasis tėvas neatliktų savo pareigų, Dievas mums taria: „Aš tavęs vis tiek neužmiršiu.“

Šią dieną daugelis tėvų yra verti padėkos už tai, kad jie ištikimai neša atsakingą tėvystės pareigybę. O vaikus Dievas savo įsakymu ragina gerbti tėvą ir motiną. „Mano vaike, – moko Patarlių knyga, – klausyk savo tėvo pamokymo ir neatmesk savo motinos mokymo.“ Tėvas ir motina vaikus labiausiai moko pavyzdžiu. Tad rodykime vaikams tikėjimo pavyzdį. Patarlė sako: „Pavyzdys yra kilnesnis už patarimą.“ Ateikime su vaikais į bažnyčią, rodykime kelią jiems pas Dievą. Amen.