2 sekmadienis po Švč. Trejybės
Laiške efeziečiams apaštalas Paulius praneša, kad Kristus yra mūsų vienintelis kelias pas Dievą. Jis yra mūsų didis vyriausias kunigas, kuris kryžiuje panaikino pertvarą tarp žmogaus ir Dievo. Dėl jo kraujo, pralieto už mūsų nuodėmes, visi tapome Dievui artimi, šventųjų bendrapiliečiai ir jo namiškiai. Jis kviečia mus būti ištikimais bažnyčios nariais – gyvaisiais akmenimis, kurie kartu statosi į vieną Šventąją Bažnyčią, kurios kertinis akmuo yra Jėzus Kristus.
Apaštalas kalba atsižvelgdamas į ankstyvosios bažnyčios aplinkybes. Pirmosios krikščionybės laikais ji susidėjo iš žydų ir pagonių. Kažkada tarp jų buvo didžiulis priešiškumas. Senovėje žydų tauta buvo vienintelė, kuri tikėjo į gyvąjį, neregimą Dievą. Tokiu Dievas jai apsireiškė per Abraomą, Mozę, pranašus. Pažinusį gyvąjį Dievą žydų tauta dažnai pasididžiuodavo vadindama save išrinktąja, o kitoms tautoms skirdavo nemalonius epitetus. Jeruzalės šventovėje buvo didžiulis kiemas, į kurį galėjo ateiti ir pagonys, tačiau nuo šventovės visaus jį sjyrė užtvarą, pro kurią galėjo praeiti tik žydai.
Apaštalas praneša, kad Kristus savo kryžiumi panaikino priešiškumą tarp tautų. Jis įsteigė šventąją bažnyčią, kurią sudaro visos tautos – šventųjų bendrystę, kurioje skelbiamas gyvybę teikiantis jo žodis. Jis atvėrė mums kelią prie Dievo malonės sosto, kurio atspindys bažnyčioje yra altorius. Ant jo į sakramento duoną ir taurę savo kūnu ir krauju ateina Kristus, nuima mūsų nuodėmes ir aprengia baltais šventumo rūbais.
Kristus panaikino priešiškumą tarp tautų ankstyvojoje bažnyčioje ne kokiu naiviu šūkiu, kaip, pavyzdžiui, „Laisvė, lygybė, brolybė,“ bet savo krauju. Jis panaikino įgimtą priešiškumą tarp žmogaus ir Dievo.
Žmogus iš prigimties yra nuodėmingas, nepajėgia Dievo mylėti, prieš jį maištauja. Nėra skirtumo tarp žydo ir graiko, sako Paulius, nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės. Kryžiuje Kristus savo krauju panaikino priešiškumą tarp žmogaus ir Dievo. Kai nuo kryžiaus Jėzus tarė atlikta ir atidavė savo dvasią, griuvo ne toji pertvara, kuri šventovėje skyrė tautas nuo žydų, bet plyšo pusiau šventovės uždanga, saugojusi visų švenčiausią vietą nuo maldininkų. Taip vaizdžiai Dievas atskleidė, kad per Kristaus kraują nusidėjęs žmogus turi visišką priėjimą prie Dievo sosto. „Per jį ir vieni ir kiti galime prieiti prie Tėvo vienoje Dvasioje.“
Kryžiuje Kristus taip pat įnešė taiką tarp tautų šventųjų bendrystėje bažnyčioje. Nes „kas Kristuje – tas naujas kūrinys.“ Visi „kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsirengėte Kristumi. Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“ paaiškina apaštalas.
„Todėl drąsiai artinkimės prie malonės sosto, kad gautume gailestingumą ir rastume malonę pagalbai reikiamu metu“ skelbia laiško hebrajams autorius. Antikos laikais pas persų karalių atvykdavę pasiuntiniai turėdavo pasliki prieš jį parpulti ant žemės. Nukariavęs persus Aleksandras Makedonietis atsisėdo į persų karaliaus sostą ir priėmė jų tvarką. Jo generolai jam prieštaravo, sakydami, kad taip neturėtų būti, nes pas graikus tokio papročio nebuvo. Karalius Liudvikas XIV 1682 metais sostinę iš Paryžiaus perkėlė į Versalį. Gražiuose jo rūmuose buvo ilga veidrodžių salė. Kai pasiuntiniai eidavo pas karalių sėdintį spindinčiame sidabriniame soste, kas penkis žingsnius jie turėdavo jam nusilenkti. Jie paklusdavo, nes siekė gauti palankumą savo šaliai.
Bet laiškas hebrajams mums sako: „Drąsiai artinkimės prie malonės sosto, kad gautume gailestingumą ir rastume malonę pagalbai reikiamu metu.“ Kristus savo krauju panaikino tą pertvarą stovėjusią tarp žmogaus ir Dievo. „Jis įkūrė taiką ir viename kryžiuje“ mus sutaikino su Dievu bei tarpusavyje, kryžiuje sugriaudamas visą priešiškumą. Dabar „per jį ir vieni ir kiti galime prieiti prie Tėvo vienoje Dvasioje.“ Taigi „jūs jau nebesate ateiviai ar svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai.“
Apaštalas Bažnyčią vadina Dievo miestu. Senovėje miestai buvo atskiros valstybės. Visomis teisėmis ir privilegijomis galėjo naudotis tik miesto piliečiai. Dabar ir mes per Krikštą ir tikėjimą esame Dievo miesto piliečiai ir šventųjų bendrapiliečiai. Kiekvienas atsivertęs žmogus dėl Kristaus kraujo Dievo mieste turi priėjimą pas dangiškąjį Tėvą.
Bažnyčia taip pat lyginama su namais. Kiekvienas jos narys yra namiškis, Dievo šeimos narys. „Jūs esate Dievo namiškiai“, sako apaštalas, turintys vieną visų dangiškąjį Tėvą. Jis pats mus, jo vaikus, kviečia prie stalo ir dalija palaiminimus ir malones.
Bažnyčią apaštalas lygina su pastatu. Pastatas susideda iš akmenų, tačiau Bažnyčia iš gyvųjų akmenų – Kristų tikinčiųjų žmonių. Pastato pagrindas yra apaštalai ir pranašai, tačiau pagrindinis pamatas jame yra Kristus. Jis vienintelis yra kertinis akmuo, kuris savo jėga laiko pastatą. Mes sudarome vieną bažnyčią. Ji stovi ant apaštalų, pranašų ir Kristaus mokymo. Susijungę tikėjimu į Jėzų Kristų, suvienyti krikščioniška meile, mes statomės į šventyklą Viešpatyje „kaip Dievo buveinė Dvasioje.“
Apaštalas Paulius kviečia mus būti ištikimais Dievo miesto piliečiais, jį mylinčiais namiškiais. Tevienija mus tikėjimas į Jėzų Kristų ir tarpusavio meilė. Šventovėje Dievas yra šlovinamas giesme, tikintieji jam dėkoja karštomis maldomis. Apaštalas kviečia mus būti ne šaltais, bet tikėjimu gyvais Dievo akmenimis, kurie tarpusavyje statosi į Dievo pastatą. „Dėl Dievo gailestingumo raginu jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį garbinimą.“ Būdami sutaikinti su Dievu per Kristaus kryžių, tapę jam artimi per jo Sūnaus kraują, statykimės kaip Dievo buveinė Dvasioje. Amen.