Laiške Timotiejui Paulius aukština Dievo malonę. Šią žinią jis liudija savo gyvenimu – jo atsivertimu ir pašaukimu tarnystei Kristaus Bažnyčioje. Gili ir neapsakoma yra išganingoji Dievo malonė, rašo jis. „Tikras žodis ir vertas visiško pritarimo, jog Kristus Jėzus atėjo į pasaulį gelbėti nusidėjėlių, kurių pirmasis esu aš.“ Paulius mus ragina žvelgti ne į savo praeities nuodėmes, o į mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų, kuris savo krauju užmokėjo už mūsų nuodėmes ir išteisino prieš Dievą. Tik žvelgdami į Kristų patirsime sielos ramybę ir džiaugsmą.

Apaštalas nuoširdžiai pasakoja apie savo gyvenimą iki atsivertimo. „Buvau piktžodžiautojas, persekiotojas ir smurtininkas.“ Piktžodžiavimas prieš Dievą, Bažnyčios persekiojimas, smurtavimas yra baisios nuodėmės. Saulius pripažįsta, kad buvo labai nuodėmingas žmogus. Siekdamas teisumo pagal Mozės įstatymą, jis nekentė Kristaus ir jo evangelijos. „Aš be saiko persekiojau Dievo bažnyčią ir bandžiau ją sugriauti“, rašo jis laiške Galatams. “Iki mirties bausmės persekiojau šį kelią, pančiodamas ir įkalindamas vyrus ir moteris“, liudija jis Apaštalų darbuose. „Aš maniau, kad mano pareiga buvo visais būdais kovoti su Jėzaus Nazariečio vardu.“ Jis kovojo ne tik su bažnyčia Jeruzalėje. „Aš buvau be saiko įtūžęs, kad net persekiojau juos iki kitų miestų.“ Savo uolumu Saulius viršijo visus pirmųjų krikščionių priešus. Ne be priežasties jis save vadina didžiausiu nusidėjėliu. „Pirmasis esu aš.“ Bet tuo pačiu metu jis pastebi: „Taip elgiausi dėl neišmanymo ir netikėjimo.“ Jis manė, kad tarnauja Dievui, bet labai klydo.

„Bet manęs buvo pasigailėta.“ Sauliaus buvo pasigailėta pačiu netikėčiausiu būdu. Kai jis keliavo į kitus miestus, tai yra į Damaską suiminėti pirmuosius krikščionis, jį apšvietė šviesa iš dangaus. Jam, kuris alsavo neapykanta prieš Jėzų ir Bažnyčią, apsireiškė Jėzus ir tarė: „Sauliau, Sauliau, kodėl tu mane persekioji.“ Saulius atsivertė. Tą, kuris ryžosi keliauti "iki kitų miestų" persekioti krikščionis, Jėzus pašaukė tapti tautų apaštalu Pauliumi. Nuo šiol jis keliaus į tuos miestus liudyti Kristų ir skelbti jo evangeliją. Nors Pauliui teks daug kentėti dėl Kristaus, būti „upių pavojuose, pavojuose nuo plėšikų, pavojuose nuo savo tautiečių, pavojuose nuo pagonių, miesto pavojuose, dykumos pavojuose, jūros pavojuose, pavojuose nuo netikrų brolių,“ jis ištars: „Aš esu kupinas dėkingumo mūsų Viešpačiui Kristui Jėzui, kuris mane sustiprino ir palaikė tinkamu užimti tarnystę.“

Paulius kviečia mus žvelgti į Jėzaus malonę. Jis tvirtina ir visada sakys: „Jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana.“ Jėzus atėjo ne teisti, bet šaukti nusidėjėlių atgailai. Dievo Sūnus priėmė kūną, kad ieškoti ir gelbėti tų, kurie buvo pražuvę. Gerasis Ganytojas leidosi į kelionę ieškoti pražuvusios avies. Jis atėjo gelbėti nusidėjėlių, savo krauju atverti jiems vartus į Dievo karalystę. „Tai tikras žodis ir vertas visiško pritarimo, jog Kristus Jėzus atėjo į pasaulį gelbėti nusidėjėlių, kurių pirmasis esu aš,“ sako apaštalas.

Paulius yra pilnas džiaugsmo ir dėkingumo. Jis buvo „piktžodžiautojas, persekiotojas ir smurtininkas“, bet jo buvo pasigailėta. Dabar jo nuodėmės atleistos Kristaus kryžiuje. „Jo Sūnaus Jėzaus kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių“, sako apaštalas Jonas. Kristus ne tik Pauliaus pasigailėjo, bet netgi palaikė jį tinkamu užimti apaštalo tarnystę. Jis buvo pirmasis nusidėjėlis, kuriame „mūsų Viešpaties malonė išsiliejo be saiko kartu su tikėjimu ir meile Kristuje Jėzuje.“ „Manyje pirmame Kristus Jėzus parodė visą savo kantrybę, duodamas pavyzdį tiems, kurie jį įtikės amžinajam gyvenimui.“ Nusidėjėlių vadas tapo šventųjų vadu.

Savo pavyzdžiu apaštalas atskleidžia, kaip Kristaus kraujo galia uždengia mūsų nuodėmingą praeitį. „Kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena, praėjo, štai atsirado nauja.“ Savo gyvenimu jis liudija besaikės Dievo malonės galią jį įtikėjusiam ir mylinčiam žmogui. Jis kviečia mus žvelgti ne į save, ne į savo nuodėmes, o į tą, kuris mus išgelbėjo. Nukreipkime žvilgsnius nuo savęs ir žiūrėkime į Kristų, į jo sumokėtą užmokestį už mūsų nuodėmes. Jis „ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį, prismeigdamas prie kryžiaus.“ Jėzus, mūsų sielų Gelbėtojas, vienintelis teikia širdies džiaugsmą ir ramybę. Todėl „pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, į tikslą, – sako Paulius, – siekiu laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje.“

Dievo gailestingumas yra pagrindinė Pauliaus laiško žinia. Ji liudija apie išgelbėjimą vien tik iš Viešpaties malonės – nepelnytos malonės, kuri mums „išsiliejo be saiko kartu su tikėjimu ir meile Kristuje Jėzuje.“ Už ją mes dėkokime Dievui ir jį šlovinkime. „Aš esu kupinas dėkingumo mūsų Viešpačiui Kristui Jėzui,“ sako apaštalas Paulius ir baigia savo žinią Dievo šlovinimu. „Amžių Karaliui, nemirtingajam, neregimajam, vieninteliam Dievui tebūna garbė ir šlovė per amžių amžius! Amen.“