2024-06-23

4 sekmadienis po Švč. Trejybės

Kunigas:
Passage: Rom 14, 10-13

Laiške Romiečiams apaštalas Paulius rašo, kad vieną dieną kiekvienas kelis priklaups ir kiekvienos lūpos šlovins Dievą. Jis cituoja pranašą Izaiją, per kurį Dievas sako: „Prisiekiau savimi, mano lūpos ištarė tiesą, neatšaukiamą žodį: ‘Kiekvienas kelis klaupsis prieš mane, manimi prisieks kiekvienas liežuvis.‘“ Laiške Filipiečiams apaštalas dar kartą atkartoja šią žinią, sakydamas, kad ateis valanda, kai Jėzaus vardui priklaups kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažins: „Jėzus Kristus yra Viešpats.“ Apaštalas šiais žodžiais liudija ne apie šį pasaulį, bet būsimąjį, tai yra amžinybę, kai kiekvienas žmogus pasirodys prieš Dievą ir duos apyskaitą už save.

Paulius šiuos žodžius skyrė Romos Bažnyčiai. Ją ankstyvame laikotarpyje sudarė krikščionys iš žydų ir pagonių. Visi jie tikėjo į Jėzų Kristų, tačiau tarp jų kilo nesutarimų dėl antraeilių dalykų, tokių, kaip maistas. Žydai visą gyvenimą nevalgė kiaulienos, o pagonys valgė. Vieni buvo vegetarai, o kiti valgė ir mėsą. Žydai toliau norėjo laikytis jų papročių, tačiau kitų tautų tikintiesiems jie nebuvo aktualūs.

Taigi tarp pirmųjų krikščionių būta skirtumų. Paulius tai žinojo, todėl laiške Romos Bažnyčiai rašo: “Venkite ginčų dėl skirtingų nuomonių. Vienas įsitikinęs, kad jam valia viską valgyti, o kitas valgo tiktai daržoves. Kuris valgo, tegul neniekina nevalgančio, o kuris nevalgo, tegul neteisia valgančio, nes ir jį priėmė Dievas.” Nors Senajame Testamente kai kuris maistas buvo vadinamas nešvariu, Paulius tvirtina, kad tai, ką Dievas sukūrė, nėra nešvaru. “Aš žinau ir esu tikras Viešpatyje Jėzuje, kad nieko nėra savaime netyro.” Jis pataria: “Kiekvienas tegul elgiasi pagal savo įsitikinimą. … Kas valgo, valgo Viešpačiui, nes dėkoja Dievui; o kas nevalgo, nevalgo Viešpačiui ir taip pat dėkoja Dievui.”

Ir šiandien tarp krikščionių pasitaiko skirtumų dėl antraeilių dalykų. Paulius sako: “Elkitės taip, kaip reikalauja meilė.” Stenkitės nepiktinti vieni kitų, kad nebūtų progos broliui nupulti ir pasipiktinti. “Jei tavo brolis liūdi, kai tu viską valgai, tu jau nebesielgi, kaip reikalauja meilė. Savo valgymu nepastūmėk į pražūtį to, už kurį mirė Kristus!”

Paulius nuolatos vartoja žodį “brolis.” “Kodėl tu smerki savo brolį?” “Kodėl tu niekini savo brolį?“ Apaštalas primena, kad, skirtingai nei pasaulyje, bažnyčioje vieni kitiems esame broliai ir seserys. Jais esame ne dėl vienodos genetinės prigimties, o todėl, kad buvome pakrikštyti Švenčiausios Trejybės vardu. Visi per krikštą tapome Dievo vaikais. Mes buvome Dievo įvaikinti “Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu” Krikšte. Šiandien mus vienija “vienas tikėjimas, vienas krikštas. Vienas Dievas ir Tėvas visiems, virš visų, per visus ir visuose.” Nebėra „skirtumo tarp žydo ir graiko, - sako apaštalas, - nes tas pats visų Viešpats, turįs turtų visiems, kurie jo šaukiasi”.

Dievas nori, kad mes, jo vaikai, gyventume darnoje tarpusavyje suvienyti vieno tikėjimo ryšiu, o ne ieškotume priekabių ar smerktume vieni kitų dėl dalykų, kurių nedraudžia Dievas. Mums, linkusiems teisti dėl jų vieni kitus, jis sako: “Juk visi turėsime stoti prieš Dievo teismą. Parašyta: Kaip aš gyvas, sako Viešpats, prieš mane suklups kiekvienas kelis, ir visų lūpos šlovins Dievą. Taigi kiekvienas iš mūsų duos Dievui apyskaitą už save.”

Čia apaštalas primena pranašo Izaijo žodžius, liudijančius, kad visų lūpos šlovins Dievą.“ O ką kiekvienos lūpos išpažins Dievui? Kad „Jėzus Kristus yra Viešpats,“ atsako apaštalas laiške Filipiečiams. Tai įvyks pilnumoje ne šiame, bet būsimajame pasaulyje. „Juk visi stosime prieš Dievo teismo sostą.“

Akivaizdu, kad ne visi šiame gyvenime išpažįsta, kad Jėzus yra Viešpats. Nors per Krikštą jie tapo krikščionimis, nemažai žmonių yra abejingi Dievui, gyveno taip, tarsi jo nebūtų. Gal kai kurie net Jėzaus vardo išsigynė. Bet „prisiekiau savimi, mano lūpos ištarė tiesą, neatšaukiamą žodį“, taria Dievas: „Kiekvienas kelis klaupsis prieš mane, manimi prisieks kiekvienas liežuvis.“  Tą amžinybės dieną, kiekvienos lūpos išpažins, kad „Jėzus Kristus yra Viešpats.“

Tačiau bėda bus tame, kad dalis tai išpažins ne jų išgelbėjimui, o pasmerkimui. Jėzus sako: „Tą dieną daugelis sakys: ‚Viešpatie, Viešpatie‘, bet išgirs atsakymą: ‘Aš niekuomet jūsų nepažinojau.“ Palyginime apie dešimtį mergaičių penkios kvailosios beldėsi į vestuvių puotos duris. „Atidaryk, čia mes“, bet Viešpats joms atsakė: „Iš tiesų sakau jums: ‚Aš jūsų nepažįstu.‘“ Jei ketiname lūpomis išpažinti, kad Jėzus yra Viešpats ne šiame gyvenime, o prieš jo teismo sostą, tada jau nieko nebegalėsime pakeisti.

Todėl apaštalas kviečia mums jau dabar išpažinti, kad Jėzus yra Viešpats. Laiške Romiečiams jis sako: „Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas. Širdimi priimtas tikėjimas veda į teisumą, o lūpomis išpažintas – į išganymą.“ Šis tikėjimo išpažinimas turi kilti iš širdies. Krikščioniškas gyvenimas turi liudyti, kad Jėzus Kristus yra Viešpats.

Tada Jėzus mus išpažins dangiškojo Tėvo akivaizdoje. Luko evangelijoje jis sako: „Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, tą ir Žmogaus Sūnus išpažins Dievo angelų akivaizdoje. O kas išsigins manęs žmonių akivaizdoje, to ir aš išsiginsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje.“ „Taigi kiekvienas iš mūsų duos Dievui apyskaitą už save,“ praneša apaštalas Paulius.

Mirtis neužbaigia žmogaus egzistencijos. Mūsų gyvenimas, mūsų darbai, nepasilieka be pėdsako. Jie užrašyti dangaus knygose. Apreiškimo knyga sako: bus atskleistos knygos, atversta gyvenimo knyga. Mirusieji bus teisiami pagal jų darbus (Apr 20, 12). Tada bus klausiama, ar gyvenime išpažinome Jėzų savo Viešpačiu.

Amžinybėje bus žvelgiama į mūsų gerus ir piktus darbus. Ir apaštalas Paulius sako: „Juk mums visiems reikės stoti prieš Kristaus teismo krasę, kad kiekvienas atsiimtų, ką jis, gyvendamas kūne, yra daręs – gera ar bloga.“ Kartą žmonės Jėzaus paklausė: „Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?“ Jis atsakė: „Tai ir bus Dievo darbas: tikėkite tą, kurį jis siuntė.“ Evangelistas Jonas praneša: „Dievas juk nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas. Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas.“ Kristus savo krauju nuplovė mūsų nuodėmes. Teisumo rūbai, kuriuos gavome Krikšte, vėl tampa balti, kai bažnyčioje išpažįstame nuodėmes ir priimame jo kūno ir kraujo sakramentą. Jėzaus kraujas uždengia mūsų nuodėmių įrašus amžinybės knygose, nes jis praliejo jį mūsų nuodėmių atleidimui. „Jis ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį, prismeigdamas prie kryžiaus.“

Štai taip giliai, net pažvelgdamas į amžinybę, Paulius aptaria krikščionių bendrystės temą. Jis kviečia mus neteisti ir nesmerkti vieni kitų dėl neutralių dalykų, kurių Dievas aiškiai nėra uždraudęs savo žodyje. Jei kyla abejonių dėl tokių antraeilių ir neutralių dalykų, viską palikime Dievo teismui. „Elkitės taip, kaip reikalauja meilė.“ „Būkite tokio nusistatymo kaip Jėzus Kristus,“ sako jis. „Silpną tikėjimu priimkite, tik venkite ginčų dėl skirtingų nuomonių.“ „Juk jūs visi tikėjimu esate Dievo vaikai Kristuje Jėzuje. Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsirengėte  Kristumi.“ Amen.