Kapinių šventėje mes prisimename brangius artimuosius, kurie jau baigė gyvenimo kelionę. Prisimename tikinčiuosius, kurie užmigo Viešpatyje, kurie tikėjimu ir sakramentu buvo suvienyti su Kristaus Velykų pergale – jo mirtimi ir prisikėlimu. Jie jau baigė gyvenimo kovą, įveikė visas negandas ir išbandymus, liūdesį, ašaras ir skausmą. Tie, kurie gyveno tikėjimo gyvenimą, jau yra buvo pakviesti į tą didžiąją šventųjų bendrystę. Pašventinti Kristaus krauju jie įžengė į triumfuojančią Kristaus bažnyčią danguje, kur su visais Jėzaus atpirktaisiais skambiu balsu šlovina Dievą ir dėkoja jam už išgelbėjimą.

„Kas tokie yra ir iš kur atėjo tie, apsivilkę baltais apsiaustais?“ apreiškime buvo paklausta evangelisto Jono. Jam buvo atsakyta, kad tai Jėzaus atpirktieji, kurie atėjo iš didžio suspaudimo šiame pasaulyje. Dievo akivaizdoje jie yra šventieji, nes dar žemėje jie išplovė savo rūbus ir išbalino juos Avinėlio krauju.

„Dėkui Dievui per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!“ sako apaštalas Paulius. Jis dėkoja, dangiškajam Tėvui, kad jis siuntė savo Sūnų į pasaulį mus išgelbėti, jog savo kryžiumi Jėzus jis įveikė nuodėmę ir mirtį.

Žmogus iš prigimties nelinkęs eiti ne Viešpaties žodžio nušviestu taku, o savo keliu. Mes stokojame meilės Dievui ir artimui, maištaujame prieš jo valią. Dėl nuodėmingos prigimties esame ne šventieji, o Dievo garbės stokojantys nusidėjėliai. Nors savo viduje mes norime laikytis Dievo įsakymų, dėl nuodėmės pažeistos prigimties mes dažnai juos peržengiame. „Vargšas aš žmogus!“ – apie save liudija apaštalas Paulius. „Kaip vidinis žmogus aš žaviuosi Dievo įstatymu. Deja, savo kūno nariuose jaučiu kitą įstatymą … Jis paverčia mane nuodėmės belaisviu.“ „ Kas mane išvaduos iš šio mirtingo kūno!“

„Bet dėkui Dievui per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!“ sušunka jis žvelgdamas į Kristaus kryžių. „Nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje.“

Dievo Sūnus dėl mūsų priėmė kūną ir tapo žmogumi. Jis atėjo į pasaulį ir savo evangelija pamokė mus eiti tiesos keliu. Jis vienintelis iš žmonių liko be nuodėmės ir savo 33-jų metų gyvenimu tobulai įvykdė Dievo valią. Bet jo atėjimo tikslas buvo ne tik palikti mums tikėjimo pavyzdį. Dangiškojo Tėvo valia buvo kryžius. Jėzus sutiko atpirkti mūsų nuodėmes savo krauju. Jis tapo Dievo avinėliu, ant kurio buvo uždėtos pasaulio nuodėmės. Jis buvo atmestas, išduotas, pasmerktas kaip nusikaltėlis ir nukryžiuotas. Dievo Avinėlio kraujas yra toji kaina, kurią Jėzus sumokėjo už mūsų nuodėmes. „Tikras žodis ir vertas visiško pritarimo, jog Kristus Jėzus atėjo į pasaulį gelbėti nusidėjėlių,“ sako apaštalas Paulius. „Nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje.“

Ta dangaus minia, kurią regėjo apaštalas Jonas buvo apsivilkę baltais rūbais. Žemėje jų rūbai, tiesa, nebuvo balti, tačiau „jie išplovė savo apsiaustus ir juos išbaltino Avinėlio krauju.“ „Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių,“ paaiškina evangelistas Jonas.

O kaip Kristaus kraujas nuplovė nuodėmių dėmes nuo rūbų ir atstatė jų baltumą? Tai Jėzus padarė Krikšte. Krikšto rūbas tradiciškai būna baltas, nes balta spalva rodo, ką Krikšte atlieka Kristus. „Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje?“ Krikšte mes buvome suvienyti su Kristaus mirties ir prisikėlimo pergale. Atgimę per vandenį ir Dvasią mes buvome pakviesti gyventi atnaujintą gyvenimą. „Taigi krikštu mes esame kartu su Juo palaidoti mirtyje, kad kaip Kristus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlove, taip ir mes gyventume naują gyvenimą,“ sako apaštalas Paulius

Kristaus Kraujas išbalina mūsų rūbų nuodėmių dėmes bažnyčioje, kai mes išpažįstame jas ir paprašome Dievo atleidimo. Jo kraujas atstato mūsų rūbų baltumą, kai Altoriaus sakramente priimame jo kūną ir kraują duonoje ir taurėje. Prie altoriaus įvyksta šventasis apsikeitimas tarp nuodėmingos sielos ir šventojo Kristaus. Čia Dievo Avinėlis nuima nuo mūsų nuodėmes ir padovanoja savo šventumą. Rūbai tampa balti, kaip tie, kuriais kadaise buvome papuošti Krikšte.

Tad kas yra tie, kurie vilki baltais rūbais? Tai šventieji danguje, kurie žemėje išplovė savo rūbus ir juos išbaltino Avinėlio krauju. Tai mūsų artimieji, kurie lankė bažnyčią ir žemės kelionę baigė tikėjime. Žemėje jie patyrė suspaudimą, tačiau su Kristumi jie nugalėjo pasaulį ir jau švenčia pergalę.

Ir mes kas dieną artėjame link amžinybės. Bet ar mes išbaliname sielos rūbus Kristaus krauju? Kiekvienas širdyje žinome atsakymą į šį klausimą. Dėkime viltis ne į savo teisumą, o į Kristų. Ženkime link amžinybės kartu su Viešpačiu bažnyčioje, kad po mirties būtume pakviesti į tą išgelbėtųjų minią – tą pergalingą dangaus bažnyčią, kurioje su visais atpirktaisiais dėkosime Dievo Avinėliui už išgelbėjimą. Amen.