Apaštalas Paulius šiandienos laiško žodžiais kviečia mus žengti šventėjimo keliu. Šį kelią jis apibūdina kaip mirtį nuodėmei ir prisikėlimą naujam gyvenimui, kasdienį senojo žmogaus marinimą su visais geiduliais ir prisikėlimą nauju žmogumi, senų nuodėmės rūbų nusivilkimą ir apsirengimą Kristumi, išsižadėjimą ankstesnio žmogaus gyvenimo būdo ir susivienijimą su Kristaus prisikėlimo paveikslu. „Jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje.“

Šį kelią jis sieja su Krikštu. „Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje? – klausia jis. – Kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą.“

Susivienijimas su Kristaus mirtimi ir prisikėlimu krikšte nėra dažnai aptariama tema. Daugelio akyse kūdikiai dar yra dar nekalti ir tik gyvenimo bėgyje taps nuodėmingi. Kai atnešame krikštijame kūdikius mes galvojame vien tik apie gyvenimą. Žmonės nežino arba užmiršta, kokius didelius dalykus Dievas atlieka krikšte.

Tačiau Kristus įsteigė Krikštą ne tam, kad sakramentas būtų gražia tradicija, bet kad per atgimdantį nuplovimą per vandenį ir Dvasią taptume tinkami amžinam gyvenimu. Jis sako: „Kas tiki ir yra pakrikštytas , bus išgelbėtas.“

Dievas savo žodžiu praneša kitokią tiesą apie žmogaus prigimtį. Jis nesako, kad žmogus iš prigimties yra geras. Priešingai, „žmogaus širdies polinkiai pikti nuo pat jaunumės“. Po Adomo nuopuolio, nuodėmė perėjo į visus jo sūnus ir dukteris, todėl kiekvienas žmogus žemėje gimsta su nuodėmės pažeista prigimtimi, polinkiu į nuodėmę.

Žmogui nereikia mokytis daryti kas bloga. Jis tai daro natūraliai nuo gimimo. Nuodėmingas elgesys atspindi gilesnę vidinę mūsų problemą, praneša apie nuodėmingą mūsų širdį, protą ir valią. „Širdis už viską vylingesnė ir nepataisomai pasiligojusi“ – sako Dievas per pranašą Jeremiją. „Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, ištvirkavimai, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas, sako Jėzus. – Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų.“ „Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu“, pažvelgęs į savo širdį sako apaštalas Paulius.

Nuodėmė sukelia konfliktą mūsų viduje. Mes norėtume elgtis taip, kaip moko Dievas, bet elgiamės priešingai. Nuodėmė yra tarsi negailestingas vergvaldys, nuo kurio mes norime pabėgti, bet dažnai nepajėgiame. Ji pavergia mūsų širdis. Jėzus kartą pasakė: „Kiekvienas, kuris daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas.“ Bažnyčios tėvas Augustinas pastebi: „Kol mūsų kūnas nebus prikeltas gyvenimui ir pergalė nenugalės mirties, mūsų pikti troškimai kankins mus.“ Ir vis dėlto mes esame atsakingi už savo veiksmus prieš Dievą. Turime išmokti pasakyti „ne“, kai esame gundomi nusidėti. Tai Paulius vadina šventėjimo keliu.

Apaštalas klausia: „Ką gi sakysime? Gal mums pasilikti nuodėmėje, kad gausėtų [Dievo] malonė? Jokiu būdu! Mirę nuodėmei, kaipgi toliau gyvensime joje?” Jis nurodo į mūsų Krikštą: „Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje? Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą.“

Krikšte mes buvome suvienyti su Kristaus mirtimi, todėl per sakramento vandenį gavome visus kryžiaus pergalės vaisius. Jie yra nuodėmių atleidimas, atgimimas naujam gyvenimui, Dievo malonė, apsauga nuo šėtono pinklių. Krikšte mes gavome Kristų ir Šventąją Dvasią su visomis jos dovanomis.

Lygiai kaip Kristus nepasiliko mirties pančiuose, bet prisikėlė, taip ir mes turime keltis iš nuodėmės naujam gyvenimui. Kristaus prisikėlimo pergalė turi tapti mūsų pergale. „Kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių“ ir mes pradėkime gyventi atnaujintą gyvenimą, – sako apaštalas Paulius. Kadangi mūsų senasis aš buvo „nukryžiuotas“ su Kristumi Krikšte, nustokime vergauti nuodėmei. Kaip Kristus „numirė, tai numirė nuodėmei kartą visiems laikams, o kad gyvena ­ gyvena Dievui. Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje.“

Šiandien bažnyčia krikštija vaikus krikšto vandens užpylimo būdu. Reikalinga papildoma katechezė, kad tėvai suprastų krikšto naudą ir prasmę. Tuo tarpu ankstyvoji bažnyčia dažnai krikštijo žmones per pilną panardimą. Bažnyčios Tėvas Ambraziejus rašo, kad Milane buvo krikštijama per pilną panardinimą, o krikštykla buvo gili ir atrodė tarsi kapas, kuriame kandidatai turėjo palikti nuodėmingą praeities gyvenimo. Pagonybės išsižadėję katechumenai laipteliais leisdavosi į krikšto vandenį lyg į kapą ir pilnai pasinerdavo. Tai reiškė jų suvienijimą su Kristaus mirtimi. Per atgimdantį nuplovimą gavę Kristaus pergalės vaisius, jie iškildavo iš vandens ir žengdavo į viršų kitoje krikštyklos pusėje esančiais laipteliais, kur jų laukė bažnyčia. Po to jie priimdavo Altoriaus sakramentą. Taip vizualiai buvo išreiškiamas susivienijimas su Kristaus mirtimi ir prisikėlimu, mirtis nuodėmei ir prisikėlimas naujam gyvenimui.

Paulius mus kviečia žengti šventėjimo keliu. Jis ragina nepiktnaudžiauti Dievo gerumu ir beribe jo malone, nes Viešpats vieną dieną gali ištarti „gana tau mano malonės“. „Mirę nuodėmei, kaipgi toliau gyvensime joje?” klausia jis. “Taigi tegu nebeviešpatauja jūsų mirtingame kūne nuodėmė, kad vėl nepasiduotumėte jos geismams. … Paveskite Dievui save kaip iš mirusiųjų atgijusius”. “Kaip [kadaise] buvote atidavę savo kūno narius vergauti netyrumui ir nedorybei, … taip dabar atiduokite savo narius tarnauti teisumui, kad taptumėte šventi.”

Toks yra šventėjimo kelias. Tai kasdienis mirimas nuodėmei ir prisikėlimas naujam gyvenimui. Tai naudojimasis krikšto galia, kuria Dievas kviečia per atgailą išsižadėti nuodėmingų senojo žmogaus geidulių ir apsirengti Kristumi. Šis kelias veda iš mirties į gyvenimą, ir jame mus stiprina Dievo malonė. „Kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė, – sako apaštalas, – kad kaip nuodėmė viešpatavo mirtimi, taip malonė viešpatautų teisumu amžinam gyvenimui per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.“ Amen.