Atėję į kapines mes visada prisimename mūsų mirusiuosius. Prisimename artimuosius, su kuriais mus siejo meilės ryšiai, kurie savo gyvenimo pavyzdžiu mums buvo kelrode žvaigžde. Prisimename Dievui ištikimus žmones, kurie ėjo prieš mus, ir kurie, kad ir kas benutikdavo jų gyvenimuose, pasikliovė Dievu ir sudėjo viltis tik į jį. Laiškas Hebrajams Dievui ištikimus žmones vadina „liudytojų debesimi.“ „Jie visi mirė tikėdami, dar negavę pažadėtųjų dalykų, tik iš tolo juos regėdami, sveikindami ir išpažindami, jog jie žemėje svečiai ir ateiviai.“

Viešpats šią valandą ateina į mūsų tarpą savo žodžiu apie amžinybę. Jis sako: „Aš esu Prisikėlimas ir Gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas.“ Jis yra Prisikėlimas, nes prisikėlęs iš numirusiųjų jis yra visų „užmigusiųjų pirmagimis“, mums pažadėjęs prisikėlimo pergalę. Jis taip pat yra ir Gyvenimas. „Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius“, sako jis Apreiškimo knygoje. Šiandien jis perduoda amžinąjį gyvenimą visiems, kurie gyvena tikėjimo vienybėje su juo. „Kas tiki į mane, nors ir numirtų bus gyvas.“

Apmąstymo žodžiuose Jėzus atkartoja Dievo žodžius Mozei prie degančio krūmo. „Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko ir Jokūbo Dievas.“ Apie mirusiuosius Jėzus kalba esamuoju laiku, nes Dievas nesako: „Aš buvau patriarchų Dievas,“ bet „Aš esu“. Jis save vadina „ne mirusiųjų, o gyvųjų Dievu“, pranešdamas, kad gyvenimas tęsiasi po mirties. Jis paliudija, kad Kristaus atpirkti Dievo vaikai – ST tėvai, apaštalai, laiške Hebrajams paminėtas "liudytojų debesis" ir brangūs mūsų mirusieji, kurie šiame gyvenime jį tikėjo, jam meldėsi ir buvo jam ištikimi, yra gyvi, nes Viešpats yra gyvųjų Dievas.

Dievas yra amžinas, todėl egzistuoja ir amžinasis gyvenimas. „Viešpatie, tu buvai mūsų užuovėja per kartų kartas, - skelbia 90 psalmė. - Pirma, negu kalnai užgimė, ir žemę bei pasaulį pagimdei, tu esi Dievas nuo amžių per amžius.“ „Jis nepailsta, nepavargsta,“ apie Viešpatį liudija pranašas Izaijas. „Nuvargusiam jis duoda jėgų, bejėgiui atšviežina gyvastį.“ Tie, kurie pasikliauja Dievu, kurie priima Kristų jo žodyje ir sakramente, gyvens Viešpaties malonėje ir po mirties, nes Dievas yra ne mirusiųjų, bet gyvųjų Dievas. „Jam visi jam gyvena,“ sako Jėzus. Šlovingą naujos kūrinijos rytą jie bus prikelti iš numirusių. „Mes juk žinome, kad, mūsų žemiškosios padangtės būstui suirus, mūsų laukia Dievo pastatas, ne rankomis statyti amžinieji namai danguje.“

Jėzus nori, kad šis amžinasis gyvenimas taptų ir mūsų paveldu. „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų.“ Amžinasis gyvenimas yra Dievo dovana, bet Viešpats ją duoda ne abstrakčiai tikinčiam, kad Dievas egzistuoja lyg kokia tai aukštesnė visatos jėga, o tiems, kurie priima Kristų bažnyčioje juos lankantį žodyje ir sakramente. „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiuosi: - sako jis mums ir šią valandą, – jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu.“

Mirtis nutraukia mūsų meilės ryšius, tačiau Dievo meilė yra amžina. „Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame,“ liudija apaštalas Jonas. „Meilė stipri kaip mirtis“ skelbia Giesmių giesmė, ir Dievo vaikams ji nesibaigia mirtimi, bet tęsiasi amžinybėje. Šią meilę mums labiausiai apreiškė Jėzus Kristus savo kryžiaus mirtimi ir šlovinga prisikėlimo pergale. „Aš juk esu tikras, - sako apaštalas Paulius, - kad nei mirtis, nei gyvenimas, ... nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.“ Amen.