2024-03-17

5 Gavėnios sekmadienis

Kunigas:
Passage: Hbr 5, 7-9

Laiškas Hebrajams liudija apie mūsų išgelbėjimą per Kristaus kančią. Jis nukreipia mūsų žvilgsnius į jo maldą artėjant kryžiaus valandai, jo sielos pergyvenimus prieš mirtį. Jis praneša apie Jėzaus paklusnumą dangiškojo Tėvo valiai, nes Tėvas siuntė Sūnų į pasaulį atpirkti nuodėmingą žmogų. Jėzaus prašymas Tėvui, „Tebūna ne mano, bet Tavo valia!,”  buvo išpildytas. Savo krauju nuplovęs žmogaus nuodėmes jis tapo amžinojo išgelbėjimo priežastimi visiems, kurie juo tiki.

„Savo žemiško gyvenimo dienomis, garsiai šaukdamas ir liedamas ašaras, jis siuntė prašymus bei maldavimus tam, kuris galėjo jį išgelbėti nuo mirties.“ Žodžiai „žemiško gyvenimo dienos“ laiške vartojami tam, kad atskirtume Kristaus gyvenimą žemėje, kai jis buvo nusižeminimo būsenoje, nuo tos dangiškos šlovės, kurią jis paliko tapdamas žmogumi. Turėdamas tą pačią prigimtį kaip ir dangiškasis Tėvas, jis 33 metus, "žemiško gyvenimo dienomis", gyveno mirtingame kūne. Gimęs žmogumi jis išgyveno visa, ką gali patirti žmogus: alkį, troškulį, priekaištus, šmeižtą, skausmą, kančią. Jis patyrė ir gundymus, tačiau, skirtingai nei mes, nenusidėjo. Jis išliko šventu Dievo Avinėliu, kuris turėjo užnešti žmogaus nuodėmes ant kryžiaus altoriaus .

Laiškas hebrajams nukreipia mūsų žvilgsnius į ypatingą jo žemiško gyvenimo dieną, kurioje „garsiai šaukdamas ir liedamas ašaras, jis siuntė prašymus bei maldavimus“ dangiškajam Tėvui. Toji diena buvo Getsemanės sode, kur, po Altoriaus sakramento įsteigimo, jis nuėjo melstis. Jėzus žinojo, kad mirtyje ant jo bus uždėtos pasaulio nuodėmės, visas pasmerkimas, jog jis bus visiškai apleistas dangiškojo Tėvo. Mes mirtyje nebūsime apleisti, nes Kristus mirė už mus ir mūsų nuodėmes. Tačiau jo mirtis bus tolygi prakeikimui, nes ant savęs jis pasiims visą žmogaus kaltėmis pelnytą prakeikimą. „Prakeiktas kiekvienas, kuris nesilaiko“ Dievo įstatymo, rašo apaštalas Paulius Galatiečiams. Bet Paulius nurodo į Jėzaus kryžių. „Kristus mus atpirko iš įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu, nes parašyta: Prakeiktas kiekvienas, kuris kybo ant medžio.“ Priimdamas ant savęs nuodėmės prakeikimą nuo kryžiaus Jėzus ištars: „Dieve, Dieve, kodėl tu mane apleidai.“

Dievas mums visiems įskiepijo meilę gyvenimui, todėl nuo šio gyvenimo mes negalime atsiskirti be skausmo. Būdamas tikras žmogus, Dievo Sūnus irgi išgyveno mūsų patiriamus mirties pergyvenimus. „Mano siela mirtinai nuliūdusi,“ tarė jis mokiniams Getsemanės sode.  „Mirtino sielvarto apimtas, jis dar karščiau meldėsi,“ prisimena evangelistas Jonas. „Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn.“ Dangiškasis Tėvas galėjo jį išgelbėti iš mirties, patraukti nuo jo tą kentėjimų taurę. Bet kas tada būtų buvę su mumis, jeigu Kristus šios taurės nebūtų gėręs? Gavėnios malda atsako: „Būtume buvę be paguodos po nuodėmių našta, be jėgų kovoje su pikta tamsybių valdžia, be vilties ties karstu ir kapo duobe, be ramybės didžiojo teismo ir amžinybės akivaizdoje!“ Todėl Jėzus maldoje dangiškajam Tėvui ištarė: „Mano Tėve, jei ši taurė negali praeiti mano negerta, tebūnie tavo valia!“ Ir jo malda buvo išklausyta. Dangiškasis Tėvas neleido, kad kentėjimų taurė jį aplenktų.

Pats pergyvenęs kančią Kristus guodžia ir mus, kai atsiduriame skausme. Nėra lengva tarti tinkamus užuojautos žodžius kenčiančiam artimui. Turime pirma patys patirti kas yra skausmas, ir tada dalintis paguoda skausme. „Žemiško gyvenimo dienomis, liejęs ašaras,“ Jėzus, mūsų vyriausias Kunigas, žino kas yra skausmas ir mirtis. Susivienijęs su mumis tikėjimu jis guodžia mus ir skausmo, ir mirties valandą.

„Būdamas Sūnus, jis savo kentėjimuose išmoko klusnumo“, skelbia laiškas Hebrajams. Jėzus niekada nebuvo neklusnus dangiškajam Tėvui. Jo valia buvo paklusni Tėvui nuo įsikūnijimo mergelėje Marijoje. Laiškas kalba apie tą klusnumą, kurio vedamas jis ėjo į laisvanorišką kryžiaus mirtį.  Šį jo klusnumą apaštalas Paulius apibūdina tokiais žodžiais: „Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.“ Ir mes turime mokytis iš Jėzaus klusnumo dangiškojo Tėvo valiai.

Todėl Kristus „tapo amžinojo išgelbėjimo priežastimi,“ liudija apmąstomieji žodžiai. Jis yra mūsų išganymo pradininkas ir atbaigėjas. Pats jo vardas liudija, kad jis yra Gelbėtojas, nes vardas „Jėzus“, reiškia "tą, kuris išgelbsti". Nuodėmių atleidimas ir išgelbėjimas iš amžinosios mirties yra jo mirties vaisiai. Prieš kančią mokiniams jis tarė: "Jei kviečio grūdas nekris į žemę ir nenumirs, jis pasiliks vienas, o jei numirs, jis duos gausių vaisių."  Ant kryžiaus prikalto ir į žemę kritusio "kviečio grūdo" vaisiai yra mums, jį tikintiems žmonėms, užtarnautas amžinasis gyvenimas.

Išgelbėjimą Jėzus padovanoja visiems, kurie jo klauso, skelbia laiškas hebrajams. Paklusti jam, tai reiškia juo pasitikėti. „Mes esame išgelbėti iš malonės per tikėjimą į Jėzų Kristų,“ liudija apaštalas Paulius. Dievas atleidžia nuodėmes ir „išteisina tą, kuris tiki Jėzų“, sako jis. „Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą.“ Toks buvo paskutinis Jono Krikštytojo liudijimas. „Aš gyvenu ir jūs gyvensite,“ pažada mums Jėzus. Šį išganymą jis padovanoja ne kuriai nors grupei žmonių, o visiems, kurie jo klauso, tai yra juo pasitiki. Jo užtarnauto išgelbėjimo nepajėgi atimti net mirtis. Niekas negalės „mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra Jėzuje Kristuje, mūsų Viešpatyje.“ Amen.