2024-03-10

4 Gavėnios sekmadienis

Passage: 2 Kor. 1, 3-7

Apaštalas Paulius šiandienos laiške kalba tiems, kurie yra ištikti visokių išbandymų ir sielvarto. Jis pavartoja graikišką žodį „thlipsis“, kuris reiškia fizinį suspaudimą. Šį žodį iliustruoja senovės Anglijos įstatymai. Jei žmogus būdavo įtariamas nusikaltimu, bet atsisakydavo duoti parodymus ar įrodinėti esąs nekaltas, ant jo būdavo uždedamas sunkus svoris, kuris jį suspaudavo. Platesne prasme šis žodis apima kančią, vargą, persekiojimus, negandas ir panašius išbandymus. Jie mus spaudžia, lyg ant mūsų širdies būtų uždėtas sunkus akmuo. Tačiau Paulius nekalba kaip teoretikas. Jis pats gerai žino, kas yra suspaudimas. „Mums gausiai tenka ... kentėjimų“, sako jis. Todėl jis gali paguosti ir visokio sielvarto ištiktuosius.

Paguodos žodžius Paulius pradeda Dievo šlovinimu. „Tebūna pašlovintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas, kuris guodžia mus kiekviename sielvarte.“

Jis nukreipia mūsų žvilgsnius į Jėzų Kristų, tikrąjį paguodos šaltinį. Senajame Testamente Dievas vadinamas „Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievu,“ tačiau Paulius Dievą vadina „Jėzaus Kristaus Dievu ir Tėvu.“ Jis nurodo į Naująją Sandorą su Dievu, kurią turime per mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų. Dievas yra Kristaus dieviškosios prigimties Tėvas, bet priėmęs kūną Marijoje Kristus tapo žmogumi – viskuo panašus į mus, išskyrus nuodėmę. Savo kančia atpirkęs mus iš nuodėmių ir pasmerkimo, jis tapo mūsų Gelbėtoju. Per Jėzų Kristų Dievas dabar maloningas mūsų Tėvas. Kaip tėvas guodžia savo vaikus bėdose, taip ir Dievas per Kristų yra „visokios paguodos Dievas, kuris guodžia mus kiekviename sielvarte“.

Žmonės bando paguosti vienas kitą, tačiau jų žodžiai nelabai padeda. Netekus darbo jie sako: „Nesijaudink, rasi kitą.“ Aplankius sunkumams: „Viskas bus gerai.“ Tokia paguoda nenuima nuo širdies to sunkaus akmens, kuris slegia bėdų ištiktą žmogų.

Apaštalas tuo tarpu sako, kad tikroji paguoda ateina iš Dievo. Kaip Dievas „guodžia mus kiekviename sielvarte,“ taip ir mes galime „paguosti bet kokio sielvarto ištiktuosius ta paguoda, kurią gauname iš Dievo.“

Paulius gerai žino, kas yra sielvartas. Apie save jis rašo: „Aš ... kur kas daugiau kalėjau. Esu gavęs nepalyginti daugiau rykščių ir daugel kartų buvęs mirties pavojuje. ... vienąkart buvau apsvaidytas akmenimis. Tris kartus pergyvenau laivo sudužimą, ištisą parą plūduriavau atviroje jūroje. Dažnai būdavau kelionėse, upių pavojuose, pavojuose nuo plėšikų, pavojuose nuo savo tautiečių, pavojuose nuo pagonių, miesto pavojuose, dykumos pavojuose, jūros pavojuose, pavojuose nuo netikrų brolių. Man teko daug triūsti ir vargti, dažnai budėti naktimis, badauti ir trokšti, dažnai pasninkauti, dažnai kęsti šaltį ir nuogumą.“ Žinodamas, kas yra suspaudimas, jis gali paguosti tuos, kurie yra ištikti visokio sielvarto.

Paulius sielvarto ištiktuosius guodžia nurodydamas į Jėzų Kristų ir jo meilę. Jo paties patirtą suspaudimą jis vadina „dalijimusi Kristaus kančiomis,“ tačiau kartu sako, kad Jėzus yra ir jo paguodos šaltinis.  „Kaip mums gausiai tenka Kristaus kentėjimų, taip per Kristų mes kupini ir paguodos.“

Patyręs Kristaus kančios galią, Paulius sako, kad ir mes, ištikti sielvarto ir gyvenimo išbandymų, neturėtume manyti, kad Jėzus yra mus apleidęs. Jis kentėjo kryžiaus kančią dėl mūsų ir mūsų išgelbėjimo. Jis patyrė skausmą ir mirtį savo kūne. Būdamas Dievas ir žmogus, jis yra šalia tų, kurie yra ištikti visokio sielvarto. Jis tai išgyveno, todėl gali padėti visiems jį tikintiems, kurie tai išgyvena. „Pasaulyje jūs turite suspaudimą, bet būkite drąsūs! Aš nugalėjau pasaulį.“ Kaip Kristus neapleido Pauliaus jo įvairiuose išmėginimuose, taip jis neapleidžia tikinčiųjų, kai juos ištinka sielvartas. „Per Kristų mes kupini ir paguodos.“

Kai tenka patirti kentėjimus, prisiminkime, kad savo  kentėjimais mes dalijamės Kristaus kančiomis. Iš jo mes gausime ir paguodos. Laiškas Hebrajams sako: „Pats iškentęs išbandymus, jis gali padėti tiems, kurie yra bandomi.“ Apaštalas Paulius už tai šlovina Dievą, jį vadindamas „gailestingumo Tėvu ir visokios paguodos Dievu.“ O apaštalas Petras priduria: „Jei kas nukenčia kaip krikščionis, tegul nesigėdija, o tegarbina šiuo vardu Dievą.“

Mus taip pat paguodžia ir kito žmogaus krikščioniško gyvenimo patirtis. Neveltui Paulius dalinasi savo tikėjimu bei paguoda, kurią gavo iš Kristaus. Jis patyrė daug išbandymų, bet Kristuje turėjo ramybę. Jis išgyveno daug kentėjimų, bet per Kristų patyrė paguodą. „Jei esame guodžiami, tai jūsų paguodai, kuri įdiegia jums ištvermę pakelti tokius pat kentėjimus, kokius mes kenčiame,“ rašo jis. Ir mes, kai patiriame paguodą iš Dievo, dalinkimės ja su kitais. „Tvirtai viliamės jumis, - sako apaštalas, - nes žinome, kad, dalydamiesi kentėjimais, jūs dalysitės ir paguoda.“

Krikščionio gyvenimas nepraeina be suspaudimų. Susiduriame su įvairiais išbandymais, kentėjimais, sielvartais, tačiau nepaisant viso to, mums pažadėta paguoda, kuri ateina iš Dievo per Jėzų Kristų. Jis už mus kentėjo ir praliejo savo nekaltą ir šventą kraują, jis mus gali ir paguosti. Tik „tvirtai stovėkite tikėjime,“ ragina mus apaštalas Paulius. „Tikėjimas remiasi ne žmogiška išmintimi, bet Dievo jėga,“ sako jis. „Pergalė, nugalinti pasaulį, ­ mūsų tikėjimas!“ liudija apaštalas Jonas. Amen.