3 Gavėnios sekmadienis
Laiške efeziečiams apaštalas Paulius mus ragina siekti krikščioniškų dorybių, eiti tuo prakilnesniu keliu, kuris yra meilė. „Būkite Dievo sekėjai, kaip jo mylimi vaikai, ir gyvenkite meile, kaip ir Kristus pamilo jus.“
Apaštalas apibendrina tai, ko jis mokė Efezo krikščionis ankstesniame laiško skyriuje. Ta krikščionių bendruomenė gyveno pagoniškame mieste. Jie patys iki įtikėjimo ir krikšto buvo to pasaulio dalis ir dalyvavo jo nuodėmėse, bet dabar pažino gyvąjį Dievą. „Liepiu ir įspėju Viešpatyje, kad jūs nebesielgtumėte, kaip elgiasi pagonys,“ rašo jiems Paulius. „Jie surambėjo ir pasidavė juslingumui, godžiai ieškodami visokių netyrų pasitenkinimų. Bet jūs juk ne šito išmokote apie Kristų! Jūs juk apie jį išgirdote ir pagal jį išmokote, kokia yra tiesa Jėzuje: privalu atsižadėti ankstesnio senojo žmogaus gyvenimo būdo.“
Įtikėjusius į Kristų Paulius kviečia būti Dievo sekėjais. Dievas yra šventas, todėl ir jo sekėjai turi eiti šventėjimo keliu. Viešpats yra gailestingas, todėl jį tikintieji irgi turi būti gailestingi. Dievas yra meilė, todėl ir tikintieji turi mylėti vienas kitą. „Ir jūs gyvenkite meile, kaip ir Kristus jus pamilo.“
Paulius kalba tėvų ir vaikų abipusės meilės pavyzdžiu. Vaikai, kol jie subręsta, seka savo tėvų gyvenimu, elgsena, kalba. Jie išauga dori, Dievą mylintys žmonės ne vien per pamokymus, bet labiausiai per pavyzdį namuose. Ir efeziečiams Paulius primena, kad įtikėję ir pakrikštyti jie tapo Dievo vaikais ir jo malonės dalininkais. „Sekite Dievo pavyzdžiu,“ kviečia jis, būkite panašūs į jį gerumu, gailestingumu, atleidimu. Virš visų dorybių apaštalas Jonas iškelia meilę. „Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame.“
Iškeldamas meilę apaštalas pirmiausia nurodo į Dievo Sūnų. „Gyvenkite meile, kaip ir Kristus pamilo jus ir atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui.“ Jėzus parodė didžiausios meilės pavyzdį, nes jis paaukojo save kryžiaus mirčiai mūsų išgelbėjimui. Jis numirė už mus. Jo auka buvo didžioji permaldavimo auka, kuria jis atpirko mūsų kaltes ir išgelbėjo iš amžino pasmerkimo. Abelio auka Dievui buvo priimtina. Nojaus auka Dievui buvo „malonus kvapas.“ Tačiau Dievo Avinėlio kryžiaus mirtis buvo didžioji mūsų atpirkimo auka, kurią dangiškasis Tėvas priėmė. Mums jo kryžiaus kančia atrodo siaubinga, tačiau dangiškajam Tėvui ji buvo „kvapni auka”, nes savo mirtimi Kristus išgelbėjo mus iš amžinosios mirties.
Primindamas meilę, tą kilniausią jos išraišką, kuri graikiškai vadinama „agape“, jis kviečia mus vengti visokio netyrumo. Ką tik jis kalbėjo apie tyrą Kristaus aukos kvapą. Dabar efeziečiams ir mums jis nurodo į visokio netyrumo kvapą.
„Užtat ištvirkavimas, visoks netyrumas ar godulystė tenebūna jūsų net minimi, kaip dera šventiesiems; taip pat begėdystė, kvaila šneka ar juokų krėtimas jums netinka, verčiau tebūna dėkojimas.“
Išvardinti netyrumai tarp pagonių buvo laikomi ne nuodėme, o gyvenimo normomis. Savo garsioje kalboje Pro Caelio Ciceronas sako: „Jei kas mano, kad jauniems vyrams turėtų būti uždrausta kurtizanių meilė, jis tikrai yra labai griežtas. … Kada kuris nors dėl to pareiškė priekaištų? Kada toks leidimas buvo atšauktas? Kada tai, kas dabar teisėta, buvo neteisėta?“ Tokie buvo garsiojo Cicerono žodžiai, bet Paulius sako: „Nebūkite jų bendrai.“ „Nesielkite kaip pagonys. … jie svetimi Dievo gyvenimui dėl savo širdies užkietėjimo. Jie surambėjo ir pasidavė juslingumui, godžiai ieškodami visokių netyrų pasitenkinimų.“
Prie netyrumo nuodėmių jis priskiria ir godumą. Tai besaikis troškimas pasipelnyti arba meilė turtams. „Visų blogybių šaknis yra meilė pinigams, – rašo jis laiške Timotiejui. – Kai kurie, jai pasidavę, nuklydo nuo tikėjimo ir patys save drasko daugybe kančių.“ Prie tokių Paulius priskiria epikūrininkus – filosofo Epikūro sekėjus. „Jų dievas – pilvas,“ sako jis. Godumo aistros užvaldyto žmogaus širdis surambėja. Ji nusigręžia nuo Dievo ir susižada su mamona, prisiglaudžia prie turto dievo krūtinės. Paulius godumo nuodėmę prilygina svetimavimui. „Gerai įsidėmėkite, kad joks svetimautojas, ištvirkėlis ar goduolis, tai yra joks stabmeldys, nepaveldės Kristaus ir Dievo karalystės.“
Apaštalas įspėja ne tik dėl šiurkščių nuodėmių, bet ir dėl tokių dalykų, kurie atrodo nekalti. „Tegul niekas neapgauna jūsų tuščiais plepalais.“ Prie plepalų jis priskiria kvailas kalbas, keiksmus, nepadorius gestus, nešvankius žodžius. Kai anksčiau vaikai pavartodavo tokius žodžius, tėvai jiems liepdavo muilu išsiplauti burnas. „Už tokius dalykus Dievo rūstybė ištinka neklusnumo vaikus,“ – sako apaštalas. Mūsų humoras irgi neturi tapti tuščiais plepalais. Sveikas humoras yra padorus. Jis pralinksmina pokalbio dalyvius, sukelia teigiamas emocijas, tačiau jis neturi peržengti ribų, tapti vulgariu. „Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų; – sako apaštalas. – Kalbėkite vien kas gera, kas prireikus ugdo ir duoda malonę klausytojams.“
Paulius kviečia mus būti Dievo sekėjais, ragina sektinu pavyzdžiu laikyti dieviškas vertybes. „Nebūkite pagonių bendrai“, sako jis. „Juk kadaise jūs buvote tamsa, o dabar esate šviesa Viešpatyje.“ Iki atsivertimo ir įtikėjimo žmogus gyvena dvasinės tamsos būsenoje, be Dievo malonės. Tačiau kai jį nušviečia Dievo žodžio ir Šventosios Dvasios šviesa, kai Dievo meilė aplanko jo sielą, jis tampa šviesa Viešpatyje. Paulius kviečia mus gyventi Viešpaties šviesoje, sekti jo gerąja valia ir išlikti jo vaikais, kurie myli Dievą ir vienas kitą. „Gyvenkite meile, nes ir Kristus pamilo jus ir atidavė už mus save kaip … kvapią auką Dievui.“ Amen.