2024-02-25

2 Gavėnios sekmadienis

Kunigas:
Passage: Rom 5, 1-11

Šio sekmadienio laiškas mums praneša apie daugelį palaiminimų, kuriuos gauname iš Kristaus. Per Kristų Dievas mums, išteisintiems tikėjimu, tampa maloningas, suteikia tvirtybės sielvartuose, įtvirtina krikščioniškas dorybes, ir išlaiko mus jo šlovės viltyje. „O viltis neapgauna, - sako apaštalas Paulius, - nes Dievo meilė išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota.“

Paulius kalba apie gyvenimą taikoje su Dievu. Ši taika aplanko mūsų širdis, kai gauname nuodėmių atleidimą, kai Kristaus kraujas panaikina mūsų kaltes.

Apaštalas atkreipia dėmesį į priešiškumą tarp prigimtinio žmogaus ir Dievo, kurį pagimdo nuodėmė. Dievas yra šventas. Jis negali būti taikoje su nusidėjėliu, kol tas yra kaltas dėl nuodėmių. Tokį prigimtinį, netikintį žmogų Paulius netgi pavadina "Dievo priešu." Dar blogiau, pats žmogus savo jėgomis, negali išsivaduoti iš tokios apgailėtinos būsenos. Tačiau maloningas Dievas pirmasis žengė žingsnį ir atvėrė kelią link jo malonės. „Mums dar esant silpniems, Kristus skirtu metu numirė už bedievius.“

Kadangi visi žmonės nuodėmingi, reikėjo vieno žmogaus, kuris būtų be nuodėmės ir mirtų ne už teisųjį ar geradarį, bet už nusidėjėlį. Šį išgelbėjimo darbą atliko Dievo Sūnus. Šventosios Dvasios veikimu jis įsikūnijo Mergelėje Marijoje ir tapo žmogumi. Žemiškame gyvenime likęs be nuodėmės, jis sutiko mirti ne už teisųjį ar geradarį, o už nusidėjėlį ir savo krauju mus „išgelbėjo nuo Dievo rūstybės“. Paulius tuo paskelbia, kad Viešpaties meilė yra didesnė už jo rūstybę. Juk „Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai.“

Mes „esame išteisinti jo krauju,“ liudija apaštalas. Savo mirtimi Jėzus sugriovė pertvarą tarp žmogaus ir Dievo, savo kūnu panaikindamas priešybę. „Jis įkūrė taiką ir viename kūne kryžiumi sutaikino [žmogų] su Dievu, pats savyje sugriaudamas priešiškumą.“ Taigi „jeigu, kai dar buvome priešai, mus sutaikino su Dievu jo Sūnaus mirtis, - sako Paulius - tai juo labiau mus išgelbės jo gyvybė, kai jau esame sutaikinti.“

Todėl dabar, kai jau esame išteisinti tikėjimu, mes „gyvename taikoje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“. Nes „Dievo teisumas, tikėjimu į Jėzų Kristų duodamas visiems tikintiesiems,“ skelbia Paulius. „Nėra jokio skirtumo, nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o išteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo.“ Išteisinimas per Jėzų Kristų panaikina tikinčio žmogaus kaltę ir grąžina taiką bei ramybę su Dievu. Dievas nebėra priešiškas nusidėjėliui, bet tampa jo draugu. „Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu, o jis pramintas Dievo draugu,“ rašoma laiške Hebrajams. Apaštalams ir visiems tikintiesiems Kristus sako: „Nebevadinu jūsų tarnais... Jus aš draugais vadinu.“ Nėra didesnio džiaugsmo žmogui, nei Dievą turėti savo draugu.

Išteisintus tikėjimu Paulius apibūdina kaip žmones, esančius Dievo malonės būsenoje. Per Kristų „tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime,“ sako jis. Jeigu kažkada buvome Dievo priešai, tai dabar Dievas į mus žvelgia maloningai. Mes stovime ant abiejų kojų tvirtai jo malonėje, esame palaikomi jo dešinės. O kadangi esame malonėje, galime džiaugtis ir Dievo šlovės viltimi, kurią Dievas suteiks jo šventiesiems tą dieną, kai tikėjimą pakeis regėjimas.

Dievo malonė ir jo šlovės viltis teikia stiprybės šio gyvenimo išbandymuose. Paulius nesako, kad tikinčiojo gyvenimo kelyje nebus išmėginimų. Jų bus, bet „mes taip pat didžiuojamės sielvartais“. Apaštalas žino, kad Dievas yra šalia mūsų kai patiriame suspaudimą, bėdas, išmėginimus. „Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? - klausia jis. - Ar vargas? ar priespauda? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? Ar kalavijas.“ Apaštalas Petras taip pat primena liūdesį ir įvairius išmėginimus. Bet tokiose aplinkybėse Dievas skaidrina mūsų tikėjimą, sako jis. „Taip jūsų nuoširdus tikėjimas, brangesnis už pragaištantį auksą, kuris ugnimi ištiriamas, bus pripažintas vertas pagyrimo, šlovės bei pagarbos, kai apsireikš Jėzus Kristus.“ Išmėginimai nuskaidrina mūsų tikėjimą, panašiai kaip ugnis nuvalo auksą nuo priemaišų.

Išbandymai „gimdo ištvermę,“ sako Paulius, bet ne savaime, o Dievo malonės dėka. Ištvermė įtvirtina mumyse išbandytą dorybę – tą krikščionišką patirtį, o toji patirtis ­ viltį. O „viltis neapgauna,“ sako jis, nes Dievo meilė išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota.“

Niekada negalvokime, kad esame Dievo apleisti išbandymuose ir nenusivilkime. Tepalaiko mus Dievo meilė, kurią į mūsų širdis išliejo Šventoji Dvasia. Testiprina mus Dievo šlovės viltis – atlygis, kurį amžinybės dieną Dievas padovanos visiems išteisintiems Kristaus  krauju. Amen.