Laiškas hebrajams praneša, kur ieškoti pagalbos, kai mus lanko išbandymai, pagundos, kai slegia nuodėmių našta. Visais gyvenimo atvejais mes esame kviečiami malda kreiptis į Jėzų Kristų. Dievo Sūnus priėmęs kūną ištvėrė visa, ką patiriame mes, žino mūsų išgyvenimus. Jis tapo mūsų vyriausiuoju kunigu, tarpininku tarp mūsų ir Dievo. Jis yra mūsų Užtarėjas prie dangiškojo Tėvo sosto, todėl galime drąsiai kreiptis į jį, kad gautume pagalbos deramu laiku.

„Mes turime didį vyriausiąjį kunigą, praėjusį pro dangus Dievo Sūnų Jėzų,“ skelbia laiško žodžiai.

Senajame testamente vyriausiasis kunigas buvo tarpininkas tarp tautos ir Dievo. Visais atvejais jis atstovavo ją Dievo akivaizdoje, o kartą metuose įžengdavo į šventų švenčiausiąją šventovėje ir aukojo auką už tautos nuodėmes. Ši diena vadinosi Permaldavimo diena. Vyriausias kunigas tautos vardu atlikdavo permaldavimą, kad Viešpats jai būtų maloningas.

Priėmęs kūną ir savyje harmoningoje vienybėje apjungęs Dievo ir žmogaus  prigimtis, Dievo Sūnus tapo tobulu tarpininku tarp žmogaus ir Dievo bei mūsų vyriausiuoju kunigu. Jis tapo didžiuoju vyriausiuoju kunigu, daug garbingesniu už Aaroną, nes jis - gimęs iš Tėvo prieš visus amžius. „Tu esi mano Sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau; tu esi kunigas per amžius Melchizedeko būdu,“ tarė jam dangiškasis Tėvas. Vyriausio kunigo tarnystę Jėzus išpildė paaukodamas save už mūsų nuodėmes. Jo, kaip vyriausiojo kunigo, didybė vėl atsiskleidžia įžengimu į dangų. „Jis praėjo pro dangus,“ sako laiško autorius. Jis atėjo ne į rankų darbo šventų švenčiausiąją, bet į dangaus šventovės sostą, kad mus užtartų prieš dangiškąjį Tėvą. „Kristus įžengė ne į rankų darbo šventovę, tikrosios atvaizdą, bet į patį dangų, kad nuo dabar mus užtartų, stovėdamas priešais Dievo veidą.“

„Taigi tvirtai laikykimės tikėjimo išpažinimo,“ ragina apmąstomieji žodžiai. Niekada jo neišsižadėkime ir nesigėdinkime žmonių akivaizdoje, bet skelbkime jo mokymą, pasiaukojimą, mus atperkančią jo mirtį ir Velykų pergalę.

Kristus yra didis vyriausiasis kunigas, nes jis yra Dievo Sūnus. Turėdamas tobulą dievišką prigimtį jis gali suteikti malonę kiekvienam, kuris per jį ateina pas Dievą. Jis yra maloningas ir gailestingas vyriausiasis kunigas, užjaučiantis kiekvieną tikintį, nes jis yra ir tikras žmogus, iškentęs gundymus. Jo dieviškumas jam netrukdė patirti tokius pat išbandymus, kokius išgyvename mes. Jis patyrė tokius pat gundymus, kaip ir mes. Jis tapo viskuo panašus į mus, išskyrus nuodėmę. „Mes juk turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, o, kaip ir mes, visaip gundytą, tačiau nenusidėjusį,“ skelbia apmąstomieji žodžiai. “Jis turėjo visu kuo tapti panašus į brolius, kad būtų gailestingas ir ištikimas Dievui vyriausiasis kunigas ir galėtų permaldauti už tautos nuodėmes. Pats iškentęs gundymus, jis gali padėti tiems, kurie yra gundomi.“ Jis liko be nuodėmės, „kad pasiimtų daugelio nuodėmes,“ „kad savo auka sunaikintų nuodėmę.“

Todėl Jėzus yra geras ir gailestingas amžinasis Vyriausias kunigas, atjaučiantis mūsų silpnybes. Jis nežvelgia į mus su nusivylimu ar pykčiu, bet kaip tikras kunigas, su supratimu ir užuojauta. Jis žino mūsų nuodėmes, tačiau būdamas mūsų Užtarėjas jis nekaltina jomis dangiškojo Tėvo akivaizdoje. Priešingai, mus, kurie susivienijame su juo tikėjimu ir sakramentu, jis pridengia savo šventumu. „Kas mus atskirs nuo Kristaus meilės?“ - klausia apaštalas Paulius. „Kas pasmerks? Ar Kristus Jėzus, kuris numirė, bet buvo prikeltas, kuris sėdi Dievo dešinėje ir net užtaria mus?!“ „Mano vaikeliai, rašau jums tai, kad nedarytumėte nuodėmių, - kalba bažnyčiai garbingo amžiaus sulaukęs apaštalas Jonas. - O jei kuris nusidėtų, tai mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų. Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio.“

Vyriausiojo kunigo gailestingumas leidžia mums drąsiai artintis prie jo sosto. „Todėl visiškai pasitikėdami artinkimės prie malonės sosto, kad patirtume gailestingumą ir rastume malonę gauti pagalbą deramu laiku.“

Dievo sostas galėjo būti griežtas teisingumo tribunolas, teisiantis mus, vargšus nusidėjėlius, skiriantis amžinąją mirtį už kaltes. Bet Kristaus kraujo dėka jis tapo malonės sostu. Išteisintiems tikėjimu į Jėzų Kristų, jis tapo gailestingumo sostu, nuo kurio Dievas žvelgia į mums su meile.

Todėl mes esame kviečiami visišku pasitikėjimu artintis prie Dievo sosto. Kai mus kankina bėdos, kai vargina negalios, drąsiai kreipkimės į mūsų Vyriausiąjį kunigą, mūsų amžinąjį Tarpininką. Jis yra tas, kuris gali suteikti pagalbą deramu laiku. Pats kentėjęs jis žino mūsų skausmą, negandas, jam žinomi visi mūsų išgyvenimai ir net mirties tikrovė. Artintis prie jo sosto mes esame kviečiami ne su baime ir drebėjimu, bet „visišku pasitikėjimu“ – be baimės, nes per Jėzų Kristų šventų švenčiausias sostas tapo malonės sostu, kur viešpatauja mūsų Gelbėtojas, „pro dangus praėjęs Dievo Sūnus Jėzus.“ „Jis per amžius gali išgelbėti tuos, kurie per jį eina prie Dievo. Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų.“ Amen.