2024-02-11

Užgavėnių sekmadienis

Kunigas:
Passage: 1 Kor 13

Apmąstomuose žodžiuose apaštalas kalba apie prakilnesnį kelią, kuris yra meilė. Šiuos Pauliaus žodžius Bažnyčia vadina „himnu meilei“. Juose giesmės forma – glaustu būdu, už kurio slypi giliausia prasmė – jis paaiškina, kas yra meilė, parodo jos viršenybę virš visų Šventosios Dvasios dovanų, paaiškina, kaip ji atsiskleidžia tikinčiojo gyvenime, paliudija jos pastovumą. Giesmė meilei – tai lyg gražiausia gėlė. Bandydami per daug pažinti jos žiedo sandarą, mes turėtume nuskinti žiedlapius, bet tada nebepastebėtume jos grožio. Todėl į šį himną pažvelgsime kiek platesne prasme.

Apaštalas kalba apie pačią tobuliausią meilę, kuri yra Dieve ir kuri yra Dievas. Jis vartoja graikišką žodį „agape“ – aukščiausią meilės išraišką. Tai Dievo meilė žmogui ir žmogaus – Dievui. Tai pasiaukojanti meilė, kuri išlieka nepaisant pačių sunkiausių aplinkybių.

Šią pasiaukojančią meilę Dievas atskleidė per savo Sūnų. „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų,“ kad mes turėtume amžiną gyvenimą, liudija evangelistas. „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti,“ sako Jėzus, jo krauju atpirktuosius žmones pavadindamas draugais. „Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai,“ skelbia apaštalas Paulius. Toji agape – dieviškoji meilė, yra Šventosios Dvasios dovana. Laiške Romiečiams apaštalas sako: „Dievo meilė išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota.“ Agape – tai mūsų tikėjimo atsakas meile Dievui ir artimui. „Mes mylime Jį, nes Jis mus pirmas pamilo,“ sako apaštalas Jonas. „Meilė ­ ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes.“

Atskleisdamas kas yra meilė, Paulius nesako, kad ji mumyse jau yra įsišaknijusi. Ne! Ją jis vadina keliu – „dar prakilnesniu keliu,“ kuriuo turime žengti gyvenimo kelionėje. Būkite „įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, ... kad būtumėte pripildyti visos Dievo pilnybės,“ sako jis. Laiške Efeziečiams jis rašo: „Būkite Dievo sekėjai, kaip jo mylimi vaikai, ir gyvenkite meile, kaip ir Kristus pamilo jus ir atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui.“

Himną meilei apaštalas parašė Korinto bažnyčiai. Prie tai jis korintiečiams kalbėjo apie dvasines dovanas, kurias Dievas padovanoja Bažnyčios nariams. „Vienam Dvasia suteikia išminties žodį, kitam ... - pažinimą, kitam ­ tikėjimą toje pačioje Dvasioje, kitam ­ išgydymo dovaną toje vienoje Dvasioje, kitam ­ stebuklingus darbus, kitam ­ pranašavimą, kitam ­ dvasių atpažinimą, kitam ­ įvairių kalbų dovaną. Ir visa tai veikia ta pati Dvasia, kuri dalija kiekvienam atskirai, kaip jai patinka.“

Tai paskelbęs jis sako: „Aš trokštu jums nurodyti dar prakilnesnį kelią.“ „Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai. Ir jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visus slėpinius ir visą mokslą, jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas. Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, nieko nelaimėčiau.“ Šventosios Dvasios dovanos – tai tie žiedlapiai, kurie auga apie gėlės žiedo centrą, kuris metaforos prasme yra meilė. Jei jis nuvystų, tai nuvystų ir žiedlapiai, arba kaip sako Paulius: „aš nieko nelaimėčiau“ – „būčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai.“

Korinto bažnyčia susidūrė su daugeliu sunkumų. Jos nariai buvo susiskaldę, piktinosi vieni kitais. Ten buvo tokių, kurie didžiavosi savo išmintimi. Pasitaikė ir tokių, kurie suginčiję bažnyčioje imdavo tarpusavyje bylinėtis pasaulietiniame teisme, teisybės ieškoti pas netikinčiuosius. Buvo ir tokių, kurie susipykę neidavo kartu švęsti Eucharistijos. Paulius parodo šiuos jų trūkumus ir primena, kad kai kenčia vienas narys, su juo kenčia visi nariai.

Ir vėl jis juos kviečia žengti tuo prakilnesniu keliu – atskleidžia meilės būdą, savybes. „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria.“

Apaštalas sako, kad ji yra kilnesnė už visas dovanas, kuriomis puikavosi korintiečiai. Jis ragina juos nesididžiuoti tarpusavyje, nes tai tik laikini dalykai. „Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas. Mūsų pažinimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės.“ Šiomis dovanomis Šventoji Dvasia siekia padėti Bažnyčiai žemėje, tačiau jos tėra laikinos ir neprilygsta dieviškai meilei, kuri niekada nesibaigia. Tik išaušus naujos kūrinijos rytui ateis metas tobulumui. Tada "kas yra dalinis – pasibaigs."

Apaštalas Paulius išaukština meilę. Ne dvasinėms dovanoms, o jai jis teikia pirmenybę. „Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė –­ šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė.“

Danguje tikėjimas virs regėjimu, viltis išsipildys jos vaisiuose. Kai savo akimis matysime Dievą ir juo džiaugsimės, nebereikės tikėjimo. „Viltimi mes esame išgelbėti,“ tačiau sulaukus kūno atpirkimo, viltis jau bus išsipildžiusi. Tik meilė pasiliks, nes ji yra amžina, nes pats Dievas yra meilė. „Kai ateis laikas tobulumui,“ sako Paulius, ji atsiskleis šlovingiausiu spindesiu. Ten mes tobulai mylėsime Dievą ir vieni kitus. Tikėjimui virtus regėjimu, o vilčiai – tikrove, meilė švies skaisčiausia šviesa. Ji degs karščiausia liepsna mūsų širdyse, nes matysime Dievą „tokį, koks jis yra“. Amen.