2024-02-04

2 sekmadienis prieš Gavėnią

Kunigas:
Passage: Hbr 4, 12-13

Laiško Hebrajams tekstas mums atskleidžia Dievo žodžio prigimtį, parodo kaip Viešpats savo žodžiu atlieka savo gerąjį darbą mūsų sielose.

„Dievo žodis yra gyvas ir veiksmingas,“ skelbia laiško autorius. Jis yra gyvas, nes tai ne žmogaus, bet paties Dievo žodis, kuriuo Viešpats mums kalba. „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas,“ sako apaštalas Paulius. „Jis naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasirengęs kiekvienam geram darbui.“ Nors tas žodis yra užrašytas, jis užrašytas ne žmogaus valia, bet Dievo. Šventosios Dvasios įkvėpimu jis ją atskleidė savo išrinktiems žmonėms. Kaip vėjas išpučia laivo bures ir neša jį norima kryptimi, taip ir Šventoji Dvasia vedė pranašų ir apaštalų plunksnas, kai jie užrašė paties Dievo jiems apreiškiamą žinią.

Apaštalas Paulius laiške Tesalonikiečiams džiaugiasi, kad Dievo Žodis vadovavo jų gyvenimams ir duoda dvasinių vaisių. Nors jis buvo evangelijos sklebėjas, žodis, kurį jis jiems atnešė, buvo ne jo, o Dievo. „Mes be paliovos dėkojame Dievui, kad, priėmę iš mūsų išgirstąjį Dievo žodį, jūs priėmėte jį ne kaip žmogaus žodį, bet tokį, koks jis iš tikro yra, kaip Dievo žodį, kuris ir veikia jumyse, tikintieji.“ Žmogaus, kuris priima šį žodį į savo gyvenimą, tampa „lyg medis, pasodintas prie tekančio vandens, duodantis vaisių laikui atėjus“ (Ps 1, 3).

Šis žodis yra gyvas ir dabartiniu metu, kai mes jį girdime skaitomą ir skelbiamą. Jei pamokslininkas skelbia ne savo išmintį, o Dievo valią, su Dievo žodžiu mūsų ausis lanko Šventoji Dvasia ir pasėja gerąją sėklą mūsų širdyse.

Tačiau Dievo yra ne tik užrašytas. Jis buvo mus aplankęs regimai. Evangelistas Jonas sako: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas.“ Tuo apaštalas nurodo į Dievo Sūnų, kuris „pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę.“  Laikui suėjus tas žodis - Dievo Sūnus, kuris su Tėvu ir Šventąja Dvasia sukūrė pasaulį, įsikūnijo mergelėje Marijoje ir tapo žmogumi. „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę ­ šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos.“

Priėmęs kūną Dievo Sūnus pats prabilo į mus. „Žodžiai, kuriuos jums kalbu, yra dvasia ir gyvenimas,“ sako jis. Jėzus mums atskleidė visą tiesą apie Dievą, tai, kas būtina mūsų išganymui. „Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų, kurį paskyrė visatos paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius, - skelbia laiškas Hebrajams. - Jis, Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas, pa­lai­kan­tis sa­vo ga­lin­gu žo­džiu vi­sa­tą.“ Evangelistas Jonas liudija: „Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais, - tiems, kurie tiki jo vardą.“

Dievo žodis yra veiksmingas. Pranašas Izaijas tai apibūdina gamtos ir sėjėjo pavyzdžiu. „Kaip lietus ir sniegas krinta iš dangaus ir negrįžta atgalios, kol nepalaisto žemės, kad joje dygtų ir želtų augalai, kad neštų sėklą sėjėjui ir duoną alkanam, - kalba Dievas per pranašą, - taip ir žodis, išeinantis iš mano burnos, nesugrįš pas mane bergždžias, bet įvykdys tai, ko trokštu, ir atliks, kam buvo siųstas.“ Pasiekęs mūsų ausis ir veikiamas Šventosios Dvasios alsavimu jis atlieka gerąjį darbą mūsų širdyse.

Girdėtame skaitinyje Dievo žodis sulyginamas su kalaviju. Jis yra „aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei mintis.“

Dviašmenio kalavijo metafora liudija žodžio prigimtį. Viena kalavijo pusė yra Dievo Įstatymas, kuriuo Viešpats teisia širdies sumanymus ir mintis. Šventosios Dvasios veikimu šis teisiantis žodis prasiskverbia į mūsų širdis, „tarp sielos ir dvasios atšakos“ ir mus apnuogina. Jis leidžia mums pamatyti tokius, kokie esame tikrovėje. Dievo Įstatymas sugriebia nusidėjėlio sąžinę, kerta tarp sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų. „Jam nėra jokių paslėptų kūrinių, - sako laiško Hebrajams autorius, - bet visa yra gryna ir atidengta akims to, kuriam turėsime duoti apyskaitą.“ Jis siekia suminkštinti mūsų širdis, sugraudinti sąžinę, išpurenti sielos dirvą, kad joje noktų geroji jo žodžio sėkla ir neštų tikėjimo vaisius.

Kadangi Dievo žodis kalba tiesiai į žmogaus širdį, ir teisia jo sumanymus bei mintis, užkietėjusi nusidėjėlio širdis gali jo nemėgti ar net nekęsti. Dėl įgimtosios nuodėmės prigimtinis žmogus yra priešiškas Dievui. Neveltui Biblijos žinia yra sunkiai toleruojama šiame tolerancijos amžiuje. Ji yra bekompromisinė ir skelbia Dievo tiesą žmogui tiesiai į sąžinę. Jis gali priimti šią žinią arba ją atmesti, bet užrašyto žodžio negali pakeisti. Tuos, kurie bando šią žinią iškreipti ar klastoti, įspėja apaštalas Paulius: „Kitos evangelijos ... nėra, o yra tik jus klaidinantys žmonės, kurie nori iškreipti Kristaus Evangeliją. Bet nors ir mes patys ar angelas iš dangaus imtų jums skelbti kitokią evangeliją, negu esame jums paskelbę, tebūnie prakeiktas!“

Kita kalavijo pusė yra Dievo malonės evangelija. Ji irgi giliai persmelkia mūsų širdis. Ji yra toji pranašo Izaijo apsakyta rasa iš dangaus, kuri gaivina išdžiuvusią mūsų širdies dirvą. Ji skelbia, kad mes esame išgelbstimi ne savo pačių pastangomis, o tik per Jėzų Kristų, kuris už mus mirė ir savo krauju išpirko mus iš amžinosios mirties. Evangelija mus guodžia, apriša mūsų sielos žaizdas. Ji nurodo į mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų -  tą amžinąjį žodį, kuris dėl mūsų priėmė kūną ir tapo žmogumi, kviečia jį tikėti ir jam tarnauti.

Dievo žodžio veiksmingumą galima pailiustruoti pavyzdžiais. Viena moteris prieš mirtį kunigui papasakojo, kaip įtikėjo į Dievą. Ji gavo dovaną iš užjūrio, kuri buvo įvyniota į laikraštį. Ten ji aptiko atspausdintą Dievo žodį ir pamokslą, kurį perskaičiusi atsivertė. Po revoliucijos Rusijoje ateistai laikraščiuose spausdindavo Švento Rašto vietas ir jas visaip neigdavo. Neturėdami galimybės įsigyti Švento Rašto tikintieji iškirpdavo vietas su užrašytu Dievo žodžiu ir jomis gaivindavo savo širdis.

Tad „jei šiandien išgirsite jo balsą, neužkietinkite savo širdžių,“ kviečia laiškas Hebrajams. Leiskime Dievo žodžiui atlikti savo gerąjį darbą mūsų širdyse. Ypač mums, kurie esame paskendę žemiškuose, materialiuose rūpesčiuose, Jėzus sako: „Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų.“ Teįsišaknija jo žodžio sėkla mūsų širdyse ir teneša vaisių išganymui. Amen.