Apmąstomuose žodžiuose apaštalas Paulius kalba apie tikėjimo pergalę - nevystantį vainiką, kurį tikintiesiems padovanos mūsų Viešpats ir Gelbėtojas Jėzus Kristus. Kelyje į šią amžinojo gyvenimo pergalę Paulius ragina mus būti ištikimais Jėzui, tvirtai laikytis jo mokymo ir krikščioniško gyvenimo.

Korintiečiai, kuriems Paulius skyrė šiuos žodžius, rodė krikščioniško elgesio aplaidumą. Apaštalas išvardija jų elgesio būdą ir ydas, kurios buvo nesuderinamos su gyvenimu, kuriam pašaukė juos Jėzus Kristus. Jis išvardina Korinte paplitusias nuodėmes, tokias kaip ištvirkavimą, stabmeldystes, vagystes, gobšumą, girtuoklystes, keiksmažodžius, bet po to jiems sako: „Kai kurie buvote tokie, bet dabar esate nuplauti, pašventinti, išteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia.“

Krikščionišką gyvenimą apaštalas lygina su sportininko pavyzdžiu. „Argi nežinote, kad lenktynių aikštėje bėga visi bėgikai, bet tik vienas gauna laimėtojo dovaną?“ klausia jis.

Paulius kalba sporto pavyzdžiais, kurie buvo gerai pažįstami Korintiečiams. Juk už 8 kilometrų nuo Korinto esančiame Istnijos mieste kas kelis metus vykdavo sporto žaidynės, kurios savo svarba nusileisdavo tik Atėnų olimpiadai. Korintiečiai puikiai žinojo kaip atkakliai sportininkai ruošdavosi šioms varžyboms. Prieš tai jie 10 mėnesių treniruodavosi gimnazijoje (taip senovės Graikijoje vadinosi sporto mokykla) ir atletikos aikštelėse, duodavo priesaiką laikytis žaidynių taisyklių, kurias pažeidę būtų diskvalifikuoti.

Apaštalas krikščionis ragina savo gyvenimu būti ištikimais Jėzui, nesielgti, kaip elgiasi pagonys, kurie „pasidavė juslingumui, godžiai ieškodami visokių netyrų pasitenkinimų.“ „Jūs juk ne šito išmokote apie Kristų! – rašo jis efeziečiams. - Jūs juk apie jį išgirdote ir pagal jį išmokote, kokia yra tiesa Jėzuje: privalu atsižadėti ankstesnio senojo žmogaus gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais, atnaujinti savo proto dvasią, apsivilkti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume.“ „Bėkite taip, kad laimėtumėte pergalę!“ rašo jis korintiečiams.

Tarp krikščioniško gyvenimo ir sporto žaidynių yra keletas skirtumų. „Lenktynių aikštėje bėga visi bėgikai, bet tik vienas gauna laimėtojo dovaną.“ Tačiau tarp krikščionių laimėtojas yra ne vienas, o visi, kurie tiki į Kristų ir gyvena pagal jo mokymą. Istnijos žaidynėse bėgimas buvo trumpo arba vidutinio nuotolio, o krikščionio gyvenimas yra lyg maratonas. „Būk ištikimas iki mirties, ir aš tau duosiu gyvenimo vainiką!“, sako Jėzus. Tačiau šis bėgimas nėra taip sekinantis, kaip maratonas. Kristus sako: „Mano jungas švelnus, mano našta lengva.“

Nurodydamas į sportininko gyvenimą Paulius primena apie discipliną. Tie, kurie bėga lenktynėse laikosi nustatytos dietos. Jie neleidžia, kad kūnas jiems įsakinėtų, bet patys jį pažaboja. „Kiekvienas varžybų dalyvis nuo visko susilaiko“, sako apaštalas. Jis nelepina savo kūno maistu, kuriuo sau leistų mėgautis kitomis progomis. Jis daug ko atsižada, kad tik galėtų pasiekti finišo tiesiąją. Šiuo pavyzdžiu jis ir mus ragina kovoti su kūniškomis pagundomis ir ydomis.

„Aš sakau: gyvenkite Dvasia, ir jūs nepasiduosite kūno geismams, – rašo jis galatiečiams. – Kūno darbai žinomi; tai ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumas, nesantaika, pavyduliavimas, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai, pavydai, girtavimai, apsirijimai ir panašūs dalykai. Aš jus įspėju, kaip jau esu įspėjęs, jog tie, kurie taip daro, nepaveldės Dievo karalystės.“

Paulius taip pat pamini kovotoją besirungiantį tarpusavio kovoje. Toks kovotojas irgi pasiryžęs ištverti įvairiausius sunkumus. Jis ruošdavosi varžyboms treniruodamasis net smūgiuodamas į orą, lyg šalia jo būtų priešininkas.

Krikščioniškas gyvenimas taip pat vyksta artimoje kovoje, tačiau ne tuščiu smūgiavimu į orą, bet siekiant nugalėti konkrečius nuodėmingus geismus. Varžovas čia yra jo kūnas, kuris linkęs meilikauti, pasiduoti nežabotiems troškimams, ydoms, įvairioms priklausomybėms. Krikščionis neturi būti kūno vergas. Jis turi valdyti kūną, o ne kūnas jį.

Graikų varžybose laimėtojas ištverdavo visus sunkumus, kad tik gautų pergalės vainiką. Įprastai vainikas buvo nupinamas iš alyvmedžio arba lauro lapų. Tačiau tas vainikas buvo nuvystantis, sudžiūstantis. Net jei sportininkas mėgaudavosi šlove, tai ir ši šlovė būdavo tik laikina. Ką mes apie tuos sportininkus žinome šiandien? Tuo tarpu krikščionis, ir apaštalas čia kalba pirmiausia apie save, „nuo visko susilaiko“, kad gautų amžinojo gyvenimo vainiką. „Jie taip daro, norėdami gauti vystantį vainiką, o mes ­ nevystantį.“ Sportininko gyvenimą lydi neapibrėžtumas. Jis nėra tikras ar varžybose bus pirmas, ar gaus tą laimėtojo vainiką. Sportininko šlovė yra labai trumpa. Po kelių metų jo jėgos ims silpnėti, atsiras kitas, kuris jį aplenks arba artimoje kovoje parblokš ant žemės.

Tuo tarpu krikščioniškame gyvenime nėra tokio netikrumo. Krikščionis žino, kad yra atpirktas Kristaus krauju, kad jo nuodėmių atleidimą ir amžinojo gyvenimo pergalę užtarnavo Kristus. Jeigu jis bėgs tuo siauruoju Kristaus nurodytu keliu vedančiu į gyvenimą, sutramdys nežabotus ir nuodėmingus troškimus, jis iš Kristaus rankų gaus tą nevystantį vainiką. Kristus jam ištars: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!“

Graikų sportininko pavyzdžiu Paulius toliau kalba apie save. Jis ragina korintiečius laikytis krikščioniško gyvenimo taisyklių, kaip tai daro jis. Jis primena ir atmetimą tų, kurie negyvena tikėjimo gyvenimo, kurių tikėjimas atšąla, nes nebelanko bažnyčios. Sporte taisyklių nesilaikymas vadinamas diskvalifikavimu. Paulius nenori būti toks, kuris rodys kelią į Kristaus pergalę, bet pats neregės Kristaus. „Todėl aš bėgu neklaidžiodamas ir grumiuosi ne kaip į orą smūgiuodamas, bet tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, kad, kitus mokydamas, pats nepasidaryčiau atmestinas.“

Toks buvo apaštalo gyvenimas. Jau jausdamas artėjantį iškeliavimą, antrame laiške Timotiejui jis dar kartą primena apie tą gerąją kovą, bėgimą ir pergalę:

„Aš jau esu atnašaujamas, ir mano iškeliavimas arti. Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą. Todėl manęs laukia teisumo vainikas, kuriuo mane tą Dieną apdovanos Viešpats, teisingasis Teisėjas, ir ne tik mane, bet ir visus, kurie su meile laukia jo pasirodant.“

Tad „bėkite taip, kad ją laimėtumėte!“ rašo jis korintiečiams ir mums. Ištikimai ir nuolatos klausykimės Dievo žodžio, priimkime Altoriaus sakramentą, kuriame Kristus užantspauduoja mūsų nuodėmių atleidimą ir stiprina tikėjimą. Jėzus yra daugiau nei sektinas krikščioniško gyvenimo pavyzdys. Jis yra mūsų Viešpats, Gelbėtojas iš nuodėmės ir mirties. Ir mūsų jėgų šaltinis yra ne mūsų pačių kūnas, o Viešpats. „Nuvargusiam jis duoda jėgų, bejėgiui atšviežina gyvastį, – skelbia pranašas Izaijas. – Net jaunuoliai pailsta ir pavargsta, vaikinai klupte klumpa, bet tie, kurie pasitiki Viešpačiu, atgaus jėgas, pakils tarsi erelių sparnais, ir nepavargs bėgdami, nepails eidami.“ Amen.