Atsimainymo sekmadienis žymi Kristaus žemiškos misijos pusiaukelę. Krikštu jis pradėjo savo viešąją tarnystę. Po atsimanymo šią tarnystę jis jau tęs kelyje į Golgotą. Todėl šiuo sekmadieniu baigiame Trijų karalių laikotarpį ir jau žengiame link Gavėnios, kurioje apmąstysime Jėzus atliktą mūsų išgelbėjimo darbą.

Atsimainymo metu Jėzaus veidas „sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa.“ „Dievas yra šviesa ir jame nėra jokios tamsybės“, sako apaštalas Jonas. Apaštalas Paulius rašo: „Jis yra vienatinis Nemirtingasis, kuris gyvena neprienamoje šviesoje, kurio joks žmogus neregėjo ir negali regėti.“ Ant kalno Jėzaus dieviškoji prigimtis apsireiškė virš žmogiškosios, tuo regimai paliudydama, kad Jėzus yra Dievas, antrasis Švenčiausios Trejybės asmuo. „Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos Kūrinijos pirmagimis, nes jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje,“ sako apaštalas kolosiečiams. „Dievas panorėjo jame apgyvendinti visą pilnatvę ir, darydamas jo kryžiaus krauju taiką, per jį sutaikinti su savimi visa, kas yra žemėje ir danguje.“

Jėzaus veidas sužibo kaip saulė. Tačiau ne tik jo veidas ėmė šviesti lyg saulė. Dieviška prigimtis atsikleidė visame jo kūne, todėl toji neapsakoma dieviška šviesa prasiskverbė per jo rūbus ir jie tapo balti kaip šviesa. Kaip iš veido mes pažįstame vienas kitą, taip apaštalas Paulius nori, kad mes pažintume Kristaus veido šlovę. „Pats Dievas, kuris yra taręs: Iš tamsos tenušvinta šviesa! ­ sušvito mūsų širdyse, kad pažintume Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide.“

Trys mokiniai šalia Jėzaus išvydo dvi didžiausias Senojo Testamento asmenybes: Mozę ir Eliją. Per Mozę Dievas davė žmogui Įstatymą, kurio centre yra 10 įsakymų. Elijas – tai žymiausias pranašas, per kurį Dievas apreiškė save esantį ne tik Teisėją, bet ir Išgelbėtoją. Tiek Mozei, tiek Elijui Dievas apsireiškė ant kalno. Po susitikimo su Dievu Mozei nusileidus pas tautą jo veidas švietė. „Pamatę švytinčią jo veido odą, Aaronas ir visi izraelitai bijojo prie jo prisiartinti.“ Elijui Dievas apsireiškė sukrečiančiu būdu ant Horebo kalno. Jam esant uoloje, pūtė didelis vėjas, po vėjo ­ žemės drebėjimas, po žemės drebėjimo – ugnis, bet juose nebuvo Dievo. Po ugnies – švelnus tylus dvelksmas. „Ką čia veiki, Elijau?“ paklausė jo Dievas. Dievo sprendimu Mozės palaidojimo vietos niekas nežino. Elijas ugnies vežimu buvo paimtas į dangų.

Senojo Testamento tėvų susitikimas su Kristumi rodo, kad Dievo išgelbėtieji, kurie užmigo Kristuje, yra gyvi. Mūsų artimieji, kurie iškeliavo tikėjime į Kristų, yra gyvi. Apaštalai Mozę ir Eliją pažino iš jų pokalbio su Kristumi. Ir mes pažinsime vieni kitus pergalingoje dangaus bažnyčioje. Ten nebebus nuodėmės, skausmo, mirties. Apreiškime Jonui danguje išgelbėtųjų minia vilki Kristaus teisumą simbolizuojančius baltus rūbus. Mato evangelijoje Jėzus sako: „Teisieji spindės kaip saulė savo Tėvo karalystėje.“

Susitikimu su Moze ir Eliju Jėzus atskleidžia, kad jis atėjo išpildyti tai, ką skelbė Dievo Įstatymas ir Pranašai. Mato evangelijoje jis pasakė: „Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti.“

Jėzaus asmenyje išsipildė Senojo testamento pranašystės, kurios skelbė apie Mesijo gimimo vietą, jo ženklus, jo atperkančią mirtį. Pranašas Izaijas sako: „Jis prisiėmė mūsų negalias, sau užsikrovė mūsų skausmus.“ „Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, ir mes buvome išgydyti jo žaizdomis.“ „Jis prisiėmė daugelio nuodėmes ir užsistojo už nusidėjėlius.“ Jėzus įvykdė tai, ką skelbė pranašai.

Jėzus mūsų vietoje išpildė ir Dievo Įstatymą. Apaštalas Paulius galatiečiams sako: „Įstatymas buvo mūsų auklėtojas, vedęs į Kristų, kad mes būtume tikėjimu išteisinti.“ Įstatymas praneša apie nuodėmę ir bausmę, kurios žmogus nusipelnė čia laikinai ir ten amžinai. Tačiau Jėzus mūsų vietoje savo šventu gyvenimu pilnai įvykdė Dievo Įstatymą ir savo šventu krauju užtarnavo nuodėmių atleidimą. Ant kryžiaus ištaręs „Atlikta,“ jis išpildė, ką skelbė Įstatymas ir Pranašai. „Dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje,“ rašo apaštalas romiečiams. „Dėkui Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų,“ sako jis Korinto Bažnyčiai. „Jis ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį, prismeigdamas prie kryžiaus.“ Štai kodėl, kaip liudija evangelistas Lukas, atsimainymo metu Mozė ir Elijas – Įstatymas ir Pranašai – kalbėjo su Jėzumi apie jo „gyvenimo pabaigą, būsiančią Jeruzalėje.“

Petras tarė Jėzui: „Viešpatie, gera mums čia būti!“ Jėzaus atsimainymu ir dviejų Senojo Testamento tėvų apsilankymu iš amžinybės, jis ir Jokūbas bei Jonas, regimai patyrė Dievo karalystės palaimą. Ant kalno susitiko dangaus šventieji ir šventieji žemėje – pergalinga dangaus ir už žmonių sielų išganymą šiandien žemėje kovojanti bažnyčia. Akivaizdu, kad Petras norėjo pratęsti šią žavingą amžinybės akimirką. Patyręs Dievo karalystės džiaugsmą „jis nežinojo ką kalbąs,“ rašo evangelistas Lukas. Jis norėjo pastatyti palapines Jėzui, Mozei ir Elijui. Tačiau tos didingos akimirkos žemėje pratęsti nebuvo galima. Priekyje Jėzaus laukė mūsų išgelbėjimo darbas. Jis turėjo įvykdyti tai, ką skelbė Įstatymas ir Pranašai.

Petras turbūt norėjo dar daugiau pasakyti, bet jo kalbą staiga nutraukia dangiškojo Tėvo balsas iš dangaus: „Jis yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite jo!“ Kaip ir krikšto metu, Dievas Tėvas praneša mokiniams kas yra Jėzus, bet šį kartą priduria: „Jo klausykite.“ „Tikėjimas ­ iš klausymo, klausymas ­ kai skelbiamas Kristaus žodis,“ sako apaštalas Paulius, pranešdamas kokiu būdu mūsų širdyse gimsta išganingas tikėjimas.

Apaštalai veidu parpuolė ant žemės, nes, kaip rašo evangelistas Morkus, „jie buvo labai persigandę.“ Dievo apsireiškimas, susitikimas su Dievu, žmogui kelia išgąstį. Bet Jėzus priėjęs paliečia apaštalus ir sako: „Kelkitės, nebijokite!“ Baimės priežastis yra nuodėmė ir pelnyta bausmė. Ir mes bijotume amžinybės, jei gyventume su neišpažintomis nuodėmėmis. Tačiau Jėzus pašalina baimę, nes Raštas sako, kad „mus sutaikino su Dievu jo Sūnaus mirtis.“ „Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį, nebeįskaito [tikintiems] žmonėms nusikaltimų,“ skelbia apaštalas Paulius.

Atsimainymo metu Kristaus šlovė ir kryžius atsiduria greta. Jėzus praneša, kad žmogaus Sūnus turės kentėti, ir liepia mokiniams apie regėjimą niekam nepasakoti, „kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių.“ Jėzus nužengia nuo kalno, kad jau palaipsniui leistųsi į Gavėnios slėnį ir į kitą kalną, kuris vadinasi Golgota. Ant atsimainymo kalno matome Jėzaus šlovę, kryžiuje regėsime nuodėmės gėdą. Atsimainymas būtų beprasmis be Kristaus kryžiaus. Tačiau po šlovingo Velykų ryto, kai Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių, apaštalai garsiai skelbs Kristų. Apaštalas Petras tada paliudys, ką regėjo Jėzaus atsimainymo metu:

„Mes skelbėme jums mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus galybę ir atėjimą ne mėgdžiodami gudriai išgalvotas pasakas, bet kaip savo akimis matę jo didybę. Jis gavo iš Dievo Tėvo garbę ir šlovę, kai iš šlovingosios didybės nuskambėjo jam balsas: ‚Šis yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi‘. Tą balsą mes girdėjome aidint iš dangaus, kai buvome su juo ant šventojo kalno,“ liudija apaštalas Petras. Amen.