Trijų karalių laikotarpiu apmąstome Dievo šlovę, kurią jis atskleidė savo Sūnuje Jėzuje Kristuje. Šią šlovę dangiškasis Tėvas patvirtino Jėzaus Krikšto metu, kai jis balsu iš dangaus tarė: „Šis yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi.“ Tėvas paliudija, kad Jėzus yra jo pažadėtasis Mesijas, kuris atėjo atpirkti žmogų iš nuodėmės bei amžinosios mirties ir užtarnauti jam amžinąjį gyvenimą. Jis yra tas, kurį pranašas pavadina Emanueliu, tai reiškia „Dievas yra su mumis.“ Evangelistas Jonas sako: „Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę ­ šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos.

Apsilankymu Galilėjos Kanos vestuvėse Jėzus pagerbia santuoką. Jis dar labiau ją išaukštino, padarydamas joje savo pirmąjį stebuklą – vandenį paversdamas vynu.

Santuoka yra Dievo įsteigta vyro ir moters sąjunga. Pats Dievas paliudijo, jog tai, ką jis sukūrė yra gera, todėl santuoka yra gėris – girtinas dviejų širdžių ryšys. Ji yra šeimos ir visuomenės pagrindas. Žmonės turėtų gerbti ir ginti santuoką, priešintis visokiems bandymams ją papildyti naujais nuodėmingais apibrėžimais. Dalyvavimu Galilėjos Kanos vestuvėse, Jėzus palaimino jaunąją porą. Todėl vyras ir moteris pradėdami bendrą gyvenimą turi pirmiausia siekti Dievo palaimos jų šeimai, duoti meilės ir ištikimybės priesaiką Dievo akivaizdoje.

Galilėjos Kanos vestuvės puikiai paliudija, kad santuoką lydi ne tik dviejų širdžių džiaugsmas, bet ir išbandymai, o neretai ir kryžius. Jaunoji pora išbandymą patyrė dar savo vestuvių šventėje, kai baigėsi vynas. Santuoka nėra dviejų šventų, bet dviejų nuodėmingų žmonių sąjunga, nes kiekvienas žmogus nusideda prieš Dievą ir savo artimui. Medaus mėnuo trunka ne visą gyvenimą. Romantiška meilė labai retai tęsiasi visą gyvenimą. Dažniausiai ji yra filmų kūrėjų fantazija.

Akmeniniai indai su vandeniu puikiai simbolizuoja šeimos gyvenimą. Akmuo primena nuodėmingą žmogaus prigimtį. Neveltui Dievas per pranašą Ezechielį žmogaus širdį palygina su akmeniu. „Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia. Išimsiu iš jūsų akmens širdį ir duosiu jums jautrią širdį.“ Vanduo tuose akmens ąsočiuose liudija, kad šeimos gyvenimą lydi kasdienybė. Tačiau Dievas ją praturtina, vandenį joje paversdamas vynu. „Ateikite, pirkite vyno ir pieno be pinigų ir be kainos! – sako Dievas per pranašą Izaiją. - Ateikite pas mane ir rūpestingai klausykitės, kad turėtumėte gyvenimą.“ Dievas nori, kad mes tvarkytume savo gyvenimus pagal jo valią. Jėzaus motina vestuvių patarnautojams ir mums pataria: „Darykite, ką tik jis jums lieps.“

Išgirdęs žinią, kad baigėsi vynas, Jėzus nuspendė padėti jaunai šeimai ir išgelbėti jų vestuvių šventę. Stalų patarnautojams jis sakė: “Pripilkite indus vandens.”

Akmens ąsočiai buvo skirti apeiginiam žydų apsivalymui. Palestinoje nėra daug tekančio vandens, todėl tie akmens indai buvo dideli, kad vandens juose kuo ilgiau užtektų. Tarp žydų buvo paplitęs posakis: „Kas prausdamasis naudoja daug vandens, turės daug turtų šiame pasaulyje.“ Simboliškai akmuo ir vanduo liudija Dievo Įstatymą. Kaip vanduo nuplauna nešvarumus nuo rankų, taip ir Įstatymas primena žmogui apie nuodėmę, kviečia ją išpažinti ir gauti atleidimą. Vanduo nurodo ir į Krikštą, nes sakramente vanduo sujungtas su Dievo žodžiu ir įsakymu, tampa „atgimdančiu Šventosios Dvasios nuplovimu“, per kurį Dievas atleidžia nuodėmes ir kviečia gyventi atnaujintą gyvenimą.

Kristus vandenį panaudojo ypatingu tikslu. Jis atėjo į vestuves, kad jį paverstų vynų. Jis atėjo suteikti mums Evangelijos malonę. Jei Dievo Įstatymas primena mūsų nuodėmingą prigimtį, tai Jėzus atėjo įpilti į mūsų širdis Evangelijos, kuri praneša apie maloningą ir atleidžiantį Dievą. Ji skelbia atpirkimą iš nuodėmių, kurį užtarnavo Kristus ant kryžiaus mirdamas už mus. Galilėjos Kanos vestuvėse dar toji valanda neatėjo. Ji išmuš tik po trijų metų, kai Verbų sekmadienį Jėzus įžengs į Jeruzalę.

Jėzus pavertė vandenį vynu be jokių ceremonijų. Būdamas Dievas ir žmogus viename asmenyje, jis tai padarė tyliai, netardamas nė žodžio. Jam nereikėjo regimai mojuoti ranka virš ąsočių, kaip Senajame Testamente pageidavo kariuomenės vadas Naamanas. Jis tikėjosi, kad  pranašas Eliziejus pamojuos ranka virš jo sergančio kūno ir jis pasveiks. Dievas didelius darbus kartais daro tyliai. Jėzus nesakė demonstratyviai tarnams: „Dabar pasemkite to vandens ir atneškite man paragauti.“ Jis sako: “Dabar semkite ir neškite stalo prievaizdui.”

Paragavęs to vyno stalo prievaizdas liko giliai nustebintas, nes jis buvo geresnio skonio, nei įprastas. Įprastai geresnis vynas būdavo padedamas šventės pradžioje, kai svečiai dar nebuvo pavalgę, kad galėtų juo pasimėgauti. Tik po to buvo nešamas prastesnis vynas. Todėl paragavęs naujo vyno vestuvių prievaizdas tarė jaunikiui, kad jis pasielgė neįprastai. „Tu laikei gerąjį vyną iki šiolei.“ Jis nežinojo, kad ne jaunikis, o Kristus laikė gerąjį vyną iki šiolei, parodydamas, kad tas gerasis vynas yra Dievo dovana jį mylinčioms širdims.

Biblija prasideda ir baigiasi šventąja santuoka. Pradžios knygoje Dievas palaimina Adomą ir Ievą jų bendram gyvenimui, sakydamas: „Būkite vaisingi ir pripildykite žemę.“ Paskutinė Biblijos knyga – Apreiškimas Jonui, baigiasi Avinėlio ir jo sužadėtinės vestuvėmis, tai yra santuoka tarp Kristaus ir jo nuotakos Bažnyčios. „Palaiminti, kurie pakviesti į Avinėlio vestuvių pokylį,“ skelbia ši knyga. Ten nebebus kasdienybės vandens, o tik „geriausias vynas“, nes Kristus atpirko savo nuotaką Bažnyčią savo krauju. Tos vestuvės bus amžinybėje. Kol kas bažnyčia yra Kristaus sužadėtinė, kurią jis pažadėjo parvesti į Tėvo namus. Į šią vestuvių vakarienę mes žvelgiame tikėjimu ir viltimi, tačiau jau dabar Kristus tikintiesiems leidžia patirti būsimą amžinybės puotos džiaugsmą Altoriaus  sakramente. Čia aplankydamas mus savo kūnu ir krauju jis atleidžia mūsų nuodėmes ir daro mus tais palaimintais, kurie yra pakviesti į Avinėlio vestuvių pokylį. Amen.