Jėzui užgimus Betliejuje žinia apie jo gimimą pirmiausia buvo paskelbta piemenėliams. Angelas pranešė  didį džiaugsmą, skirtą visai tautai, nes gimė ilgai lauktas Mesijas. Maždaug tuo pačiu metu žinia apie didį džiaugsmą buvo paskelbta pagonims – išminčiams iš rytų šalies. Todėl Trijų karalių šventė dar vadinama “pagonių Kalėdomis,” nes žinia apie Kristaus karaliaus gimimą pasiekė kitas tautas ir jos tapo Kristaus išganymo dalininkėmis.

Gelbėtojo gimimas rytų išminčiams buvo apreikštas žvaigžde. Šį žvaigždė tikriausia buvo ne kelių planetų susigretinimas linijoje dangaus skliaute ar kokia nors paslaptinga kometa, o ypatinga žvaigždė, kurią išminčiams apreiškė Dievas. Jos pasirodymu pagonims išsipildė pranašo Izaijo pranašystė: „Virš tavęs šviečia Viešpats, virš tavęs apsireiškia jo šlovė. Tautos ateis prie tavo šviesos ir karaliai prie tavo tekančio spindesio. Atvyks visi Šebos žmonės, auksu ir smilkalais nešini, ir skelbs Viešpaties šlovingus darbus.“

Tikėjimu priėmę Dievo apreiškimą išminčiai leidosi į kelionę. Jie norėjo pagarbinti naują, ypatingą karalių. Žvaigždė danguje kol kas tik spindėjo; ji dar nerodė kelio, todėl išminčiai keliavo į karalių miestą Jeruzalę. Erodo rūmuose sužinoję, kad, kaip skelbia pranašas, Kristus turėjo gimti Betliejuje, jie pasuko į tą miestą. Toji paslaptingoji apreiškimo žvaigždė „traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis.“ Įėję į namus jie parpuolę ant žemės prieš kūdikėlį Jėzų ir padovanojo jam aukso, smilkalų ir miros. Auksas liudijo, kad Jėzus yra karalius, smilkalai – jis yra Dievas, link kurio kyla mūsų maldos, o mira simbolizavo Jėzus esantį mūsų sielų gelbėtoju, kuris atėjo atpirkti žmones iš nuodėmių.

Mesijo gimimą pranašas vadina visoms tautoms nušvitusia šviesa. „Kelkis, nušvisk! Tavo šviesa atėjo, Viešpaties šlovė virš tavęs sušvito! Nors žemę gaubia sutemos ir tautas dengia tamsybės, virš tavęs šviečia Viešpats, virš tavęs apsireiškia jo šlovė.“

Pranašas vaizduoja pagonišką pasaulį kaip skendintį tamsoje. Žmogus yra religingas savo prigimtimi. Net ateistai tiki prietarais. Daug žmonių ieško Dievo savo jėgomis, tačiau Viešpatį galima pažinti tik apreiškimu, kurį jis atskleidė per pranašus, apaštalus ir Jėzų Kristų. Neradęs Dievo savo protu, senovės pasaulis sudievino jo kūrinius ir juos ėmė garbinti vietoje kūrėjo. Apaštalas Paulius pritaria, kad Dievo buvimą galima pažinti protu iš jo kūrinių, tačiau anas pasaulis „negarbino jo kaip Dievo ir jam nedėkojo.“ Tuščiai filosofuodami jie paklydo ir neišmani jų širdis aptemo. „Girdamiesi esą išmintingi, tapo kvaili ir išmainė nenykstančiojo Dievo šlovę į nykstančius žmogaus, paukščių, keturkojų bei šliužų atvaizdus.“

Nepažinę neregimo Dievo pagonys ieškojo jo kūriniuose. Štai kodėl pranašas Izaijas gyvojo Dievo nepažinusį pasaulį sulygina su tamsa. Šiandieninis žmogus irgi tampa pagonišku, jei gyvenimo prasmę regi tik materialiuose dalykuose. Toks žmogus, apaštalo Pauliaus žodžiais, „lenkiasi bei tarnauja kūriniams, o ne Kūrėjui.“ Dievas į jo sielą žvelgia kaip į mirties ūksmę, nes ji yra surakinta nuodėmės. Jo siela yra lyg ta dykuma, kuria išminčiai keliauja pas Jėzų. Išminčiai nenori likti dykumoje, kuri yra nuodėmės simbolis, nes joje beveik nėra gyvybės, o tik chaosas. Išgelbėjimas tik Jėzuje Kristuje.

Pranašas sušunka: „Kelkis, nušvisk! Tavo šviesa atėjo, Viešpaties šlovė virš tavęs sušvito!“ Viešpaties Jėzaus Kristaus gimimą jis apibūdina kaip saulės užtekėjimą virš sielą supančios tamsos. Jis kviečia mus pakilti iš nuodėmės miego ir kaip išminčiai keliauti pas mums Betliejuje gimusį Gelbėtoją. „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu!“ sako Jėzus. Jis nori, kad žmogus nustotų save apgaudinėti, jog gali išsigelbėti savo paties jėgomis, bet atsiverstų ir imtų tikėti jo kryžiaus pergale. Virš tokio žmogaus nušvinta Viešpaties evangelijos šviesa, jo sieloje nyksta tamsa, jį aplanko Viešpaties ramybė.

Išminčių apsilankymu Jėzus paskelbė, kad Dievas priėmė kūną ne dėl vienos tautos, bet visų tautų išgelbėjimui. Apaštalas Paulius tai patvirtina, sakydamas, kad apreiškimu jam buvo „atskleistas slėpinys,“ jog „pagonys kartu su žydais yra paveldėtojai, vieno kūno nariai ir dalininkai pažado Kristuje Jėzuje per Evangeliją.“ Dievo Sūnus tapo žmogumi, kad „pagonių tautos šlovintų Dievą už jo gailestingumą,“ - sako jis, - nes parašyta: Pagonims išpažinsiu tave, tavo vardui giedosiu.“

Žmogus yra išgelbėjamas ne biologine linija, kaip tikėjo Abraomo vaikais. Dievo malonę mes paveldime ne natūraliu gimimu, bet atgimimu per vandenį ir Šventąją Dvasią, susivienydami su Kristumi Krikšte. Čia mes tampame Dievo vaikais ir amžinybės pažado dalininkais. Krikšte mes tampame Kristaus kūno, tai yra bažnyčios nariais. Bažnyčioje mus vienija ne mūsų prigimtis, o Kristaus kūnas ir kraujas, kurį priimame Altoriaus sakramente. Čia mes vėl susivienijame su Jėzumi ir tampame jo malonės dalininkais.

Kaip karaliai sekė žvaigžde, taip ir mes eikime prie Kristaus šviesos. „Kadaise jūs buvote tamsa, o dabar esate šviesa Viešpatyje,“ - sako  apaštalas Paulius efeziečiams. „Elkitės kaip šviesos vaikai. – ragina jis. - O šviesos vaisiai reiškiasi visokeriopu gerumu, teisumu ir tiesa.“ Tebūna Dievo žodis žibintas mūsų kojoms ir šviesa mūsų takui. Ženkime ne plačiuoju keliu, vedančiu pas Erodą, kurio rūmuose siautėja tamsa, o siauruoju tikėjimo keliu pas Jėzų ir jo žodžio šviesos. Evangelijos dėka šviesa „nušvito mūsų širdyse,“ kad mes pažintume Dievo šlovės „spindinčią Kristaus veide.“ Tada, net jei mus suptų vidurnakčio tamsa, Kristaus malonė ir gailestingumas nenustos spindėti mūsų gyvenimuose. Amen.