Palydėdami senuosius metus mes dėkojame Dievui, už jo gerumą ir gailestingumą, kuriais jis lydi mūsų gyvenimo dienas, o ypač už visus palaiminimus, kuriais jis apdovanojo šiais metais. Savo maloninga ranka jis saugojo mūsų gyvybę, laimino mūsų rankų darbus. Mes dėkojame, kad jis globojo Bažnyčią, kurioje mus stiprino savo šventuoju žodžiu ir gaivino mūsų kūnus ir sielas savo malone Altoriaus sakramentu. Taip pat atiduodame jam padėką už apsaugą mūsų šaliai, kad jo sparnų šešėlyje galėjome gėrėtis taika ir ramybe. Už visą maloningą apvaizdą, kuria Dievas vainikavo šiuos metus, mes kartu psalmistu tariame:

„Šlovink Viešpatį, mano siela, ir visa, kas manyje, tešlovina jo šventąjį vardą! Šlovink Viešpatį, mano siela, ir nepamiršk, koks jis geras! Jis atleidžia visas tavo nuodėmes ir išgydo visas tavo ligas. Jis atperka tavo gyvastį iš kapo ir apgaubia tave meile ir gailestingumu, jis sotina tavo gyvenimą gėrybėmis, kad būtum jaunas ir stiprus lyg erelis.“

Išlydėdami senuosius metus mes labiausiai dėkojame Dievui už meilę, kurią jis atskleidė mūsų atpirkimui siųsdamas savo Sūnų. „Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai,“ - liudija apaštalas Paulius. Per jį Krikšte mes tapome Dievo vaikais ir amžinojo gyvenimo paveldėtojais. Jame mes „turime atpirkimą jo krauju ir nuodėmių atleidimą jo malonės gausa.“ Metų sandūroje dėkodami už atpirkimą mes Viešpačiui išpažįstame savo nuodėmes, kuriomis mintimis, žodžiais ir darbais peržengėme jo šventąją valią, ir tai, ko nepadarėme, ko jis iš mūsų norėjo. Tenuvalo Viešpats mus nuo visų nuodėmių, tenuplauna Kristus  jas nuo mūsų sielų savo krauju Altoriaus sakramente. Tebūna jos palaidotos kartu su metų pabaiga, kad jos nekaltintų mūsų amžinybėje.

„Tebūnie jūsų strėnos sujuostos ir žiburiai uždegti,“ taria mums Jėzus paskutinę senųjų metų dieną. Mūsų sielą ir kūną jis sulygina su namais, kuriuos turime išlaikyti švariais ir nesuteptais jo atėjimo dienai. Pasaulyje, kuriame apstu nuodėmės, jis kviečia mus išlikti budriais, jo valią vykdančiais žmonėmis. „Jūs būkite panašūs į žmones, kurie laukia savo šeimininko, grįžtančio iš vestuvių, kad, kai tik jis parvyks ir pasibels, tuojau atidarytų. Laimingi tarnai, kuriuos sugrįžęs šeimininkas ras budinčius.“

Nuodėmingą žmogaus būseną Jėzus sulygina su miegu. Jis kviečia mus būti budinčiais žmonėmis, kurių strėnos sujuostos ir žiburiai uždegti, kurie laukia grįžtančio Viešpaties ir yra pasiruošę jį priimti. Priežastys, kodėl turime ruoštis tai dienai, yra dvi.

Pirmoji yra ta, kad mes nežinome, kada Viešpats ateis, kada mes su juo susitiksime. Nė vienas nežino savo mirties dienos. Mes tik galime nujausti ją artėjant. „Aš jau esu atnašaujamas, ir mano iškeliavimas arti,“ sako apaštalas Paulius. Mūsų gyvenimo bėgis gali būti trumpesnis, nei mes tikimės. Apaštalas Jokūbas sako: „Jūs, kurie kalbate: ‚Šiandien arba rytoj mes keliausime į tą ir tą miestą, tenai prabūsime metus, versimės prekyba ir pasipelnysime‘, ­ jūs juk nežinote, kas jūsų rytoj laukia! Ir kas gi jūsų gyvybė? Esate garas, kuris trumpam pasirodo ir paskui išnyksta.“ „Nesididžiuok rytdiena, nes nežinai, ką rytojus gali atnešti,“ moko Patarlių knyga. Evangelija skelbia, kad Viešpats sugrįš netikėtai. „Jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite.“ Ir apaštalas Petras laiške bažnyčiai rašo: „Laukdami, stenkitės tapti jo akivaizdoje nesutepti, nepeiktini ir taikingi.“

Antroji priežastis, kodėl turime ruoštis Kristaus dienai, yra ta, kad, kol gyvename šiame pasaulyje, mes gyvename lyg naktyje, kurioje slankioja šėtonas su pagundomis. Naktį namiškiams miegant ateina priešas ir pasėja rauges kviečių lauke. Jėzus kviečia mus likti jam ištikimais žmonėmis, neatverti savo sielos namų vagims ir plėšikams, kurie yra nuodėmės simbolis. Evangelijoje jis pamini neištikimą tarną, kuris sau kalbėjo: „Mano šeimininkas neskuba grįžti“ ir pradėjo „mušti savo tarnybos draugus, valgyti, ūžti su girtuokliais". „To tarno šeimininkas sugrįš vieną dieną, kai anas nelaukia, ir tokią valandą, kurią tas nė manyti nemano. Jis žiauriai nubaus jį ir paskirs jam dalį su veidmainiais.“

Jėzus sako: „Įsidėmėkite: jei šeimininkas žinotų, kurią valandą ateis vagis, neleistų jam įsilaužti į savo namus.“ Rūpestingas žmogus budėtų ir stebėtų savo valdą, o vagiui prisėlinus, jį išgąsdintų, kad tas turėtų bėgti. Evangelijoje pagal Morkų, pareigingas žmogus tamsos laiką dalina į keturias nakties sargybas po tris valandas: vakarą, vidurnaktį, gaidžių pragydimą ir rytą. Tai mes galėtume sulyginti su jaunyste, jauno suaugusio žmogaus amžiumi, brandžiu amžiumi ir senatve. Mes nežinome, kada ateis lemtinga valanda, bet žinome, kad mirtis tikrai ištiks, nes žmogaus gyvenimas yra lyg gėlės žydinčios laukuose. „Tu užbaigi žmonių gyvenimą miegu; jie lyg žolė, kuri auštant išdygsta, rytą sužaliuoja ir žydi, o vakare nuvysta ir nudžiūsta,“ skelbia 90-toji psalmė. „Jūs būkite pasirengę, - sako Jėzus, - nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite.“

Todėl jūs „stovėkite, susijuosę strėnas tiesa, apsivilkę teisumo šarvais, - ragina apaštalas Paulius. - Visais atvejais pasiimkite tikėjimo skydą, su kuriuo užgesinsite ugningas piktojo strėles. Pasiimkite ir išganymo šalmą bei Dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį.“ „Kiekvienas jūsų teišmoksta laikyti savąjį indą šventai ir pagarbiai, nepasiduodamas nežabotiems geismams, kaip esti tarp pagonių, kurie nepažįsta Dievo.“

Palaiminti žmonės, kurie laukia savo Viešpaties ir atveria savo jam širdies duris. „Iš tiesų sakau jums, - taria Jėzus, - jis susijuos, susodins juos prie stalo ir, eidamas aplinkui, patarnaus jiems.“ Nesistebėtume, jei jaunikis patarnautų savo nuotakai prie stalo, tačiau tikrai neįprasta, kai jis patarnauja savo tarnams. Mūsų Gelbėtojas už mus atidavė savo gyvybę, todėl nemato jokios gėdos patarnauti jo išgelbėtiems žmonės. „Žmogaus Sūnus atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį.“ Žemišką patarnavimo pavyzdį jis parodė išdavimo naktį nuplaudamas mokiniams kojas.

Metų sandūroje su viltimi žvelgiame į Naujuosius. Būtų netiesa, jei sakytume, kad tikintiesiems juose nebus kryžių ir išbandymų, tačiau Dievas padeda juos ištverti, kai jie aplanko. Tikintieji savo viltis sudeda į Dievą, kuris yra mūsų Sutvėrėjas, Atpirkėjas ir Pašventintojas. „Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?! – klausia apaštalas Paulius. - Jeigu jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, tai kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?!“ „Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? ar priespauda? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas?“ „Taigi dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje,“ rašo jis laiške Romiečiams, tiems kurie glaudžiasi prie Dievo ir pasitiki jo maloningais pažadais, ypač kai juos lanko kryžius ir išbandymai. „Aš juk esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, ... nei dabartis, nei ateitis, ... nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.“

Tegloboja mus Dievas savo sparnų šešėlyje Naujuose Metuose ir tesiunčia šventuosius angelus lydėti bei saugoti mūsų kelius. Amen.