„Štai aš skelbiu jums gerąją naujieną“ sako angelas Betliejaus laukų piemenėliams. „Šiandien Dovydo mieste jums gimė Gelbėtojas.“ Šia žinia angelas dalinasi dideliu džiaugsmu. Jis skirtas ne tik piemenėliams, bet visiems žmonėms. Džiaukimės kartu, nes išsipildė pranašystės žodžiai. Mums gimė Kristus – nuodėmės ir mirties nugalėtojas, atėjęs užtarnauti žmogui išgelbėjimą.

Kalėdų pranašystę pranašas Izaijas skelbė dar 750 metų iki Kristaus gimimo. Per jį Dievas pranešė, kad sueis laikas, kai tamsoje vaikščiojantys žmonės išvys Viešpaties šviesą. Toji šviesa –ne tik Kalėdų žvaigždė, nušvitusi pagonims ir rodžiusi kelią pas Kristų. Šviesa yra pats Betliejaus kūdikis Jėzus. „[Jis,] tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ... atėjo į šį pasaulį,“ liudija evangelistas Jonas. Betliejaus kūdikis yra šviesa, nes jame slypi visa Dievo pilnatvė. „Tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi, - tarė angelas Marijai. – Jis bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus.“ Būdamas šviesa jis įveiks nuodėmės ir mirties tamsą.

Taigi pranašas skelbia, kad Kristus bus neprastas kūdikis. „Štai mergelė laukiasi kūdikio; ji pagimdys sūnų ir pavadins jį vardu Emanuelis.“ Evangelistas Matas paaiškina šio vardo prasmę. „Tai reiškia: ,Dievas su mumis.‘“ Pranašas priskiria jam ir kitus dieviškus vardus: „Jo vardas bus ‘Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis’.“

Ėdžiose gulintis kūdikis yra nepaprastas. „Dievas, kuris yra taręs: Iš tamsos tenušvinta šviesa! ­ sušvito mūsų širdyse, - sako apaštalas Paulius. Jis kviečia mus pažinti Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide. Ir toji naktis nepaprasta. Jos didingumą liudija džiaugsmas danguje, kurį dangaus kareivija išsakė giesmės žodžiais: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“

Betliejuje gimęs kūdikis atėjo pas mus iš dangaus su ypatingu tikslu. Jis atėjo išgelbėti  mus, nusidėjusius žmones, amžinam gyvenimui. Įsikūnijęs Marijoje per Šventąją Dvasią jis liko be nuodėmės, o tuo tarpu visi žmonės yra nuodėmingi. Net kūdikis, kurio gyvenimas žemėje tesitęsia tik vieną dieną, ir jis yra pažeistas nuodėmės. Žmogus „pražysta kaip gėlė ir nuvysta, praskuba tarsi šešėlis ir nesustoja,“ sako teisusis Jobas. „Vis dėlto į tokį įsmeigi savo akis ir kvieti teistis su tavimi! Kas gali padaryti švarų daiktą iš nešvaraus?“

Dievo Sūnus priėmė kūną mūsų atpirkimui. Amžinasis Žodis, „kuris pradžioje buvo pas Dievą, ... be kurio neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę“, savyje sujungė Dievo ir žmogaus prigimtis, išlaikydamas jų esmę ir savitumą. Jis tapo tobulu tarpininku tarp žmogaus ir Dievo. Kryžiaus mirtimi jis prisiėmė mūsų bausmę už nuodėmes ir atpirko iš amžinosios mirties, o prisikėlimu paliudijo gyvenimą po mirties.

Šį žmogaus atpirkimo darbą Jėzus atliko, nes mus mylėjo. „Dievas juk nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, - sako evangelistas Jonas, - bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas.“ „Jeigu jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, tai kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?!“ – klausia apaštalas Paulius. Jėzaus gimimas verčia mus žvelgti į Dievą ne tik kaip į teisingai teisiantį teisėją, bet ir kaip į mus mylintį ir gailestingą Dievą. „Dievas mums parodė savo meilę tuo,“ kad Kristus atpirko mus, „kai tebebuvome nusidėjėliai“, liudija apaštalas. Už tai mes turime Dievą mylėti ir tikėjimu bei paklusnumu jam tarnauti.

„Štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose,” tarė angelas piemenėliams. Patikėję jo žodžiu, piemenėliai bėgo į Betliejų ir rado kūdikėlį Jėzų. Šiandien nuvykę į Betliejų nerastume ten mūsų Gelbėtojo, tačiau Kristų mes tikėjimu sutinkame jo įsteigtose malonės priemonėse. Jose jis pažadėjo pas mus ateiti. Jis padovanojo mums Krikštą, kuriame per vandens ir Šventosios Dvasios nuplovimą atgimdo naujam gyvenimui. Jis mus lanko bažnyčioje skelbiamame Dievo žodyje. Mes esame išgelbstimi tikėjimu, tačiau ne abstrakčiu tikėjimu, kad Dievas egzistuoja, o tikėjimu, kuris kyla iš Dievo žodžio. „Tikėjimas ­ iš klausymo, klausymas ­ kai skelbiamas Kristaus žodis.“ Mūsų išganymui Kristus įsteigė Altoriaus Sakramentą. Kaip kūdikis Betliejuje buvo suvystytas vystyklais, taip ir Kristus ateina į sakramento duoną ir taurę ir, susivienijęs su mumis, nuima nuodėmes ir padovanoja savo malonę. Tad kaip Betliejaus piemenėliai skubėjo savo akimis pamatyti tai, „ką Viešpats paskelbė,” taip ir mes atidžiai apmąstykime skelbiamą Dievo žodį, o jį išklausę skubėkime prie altoriaus priimti Kristų Sakramento duonoje ir taurėje.

Šiandien mes dėkojame Dievui su malda ir giesme, nes jis, „apstus gailestingumo, iš didžios meilės, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi.“ Dėkokime Dievui už šią šventą naktį, kurioje jis atskleidė savo šlovę Kristaus veide. Džiūgaukime kartu su angelais, kurie gimusiam Dievo Sūnui gieda: „Garbė Dievui aukštybėse“, o mums, kurie jį mylime, skelbia širdies ramybę. Nes juk mums šiandien „Dovydo mieste gimė Gelbėtojas. Jis yra Viešpats Mesijas.“ Amen.