Šio sekmadienio įžanginis priegiesmis liudija adventinį džiaugsmą. „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės! - sako apaštalas Paulius. - Viešpats yra arti!“ Iš tiesų mūsų širdis jau lanko džiaugsmas, nes neužilgo minėsime Kristaus gimimo šventę – Kalėdas.

Evangelija kviečia mus apmąstyti Mesijo ženklus, kuriuos išpranašavo Senojo Testamento pranašai. Jėzus kaip Mesijas neatrodė įspūdingai ir neatitiko žydų tautos lūkesčių, kuri laukė mesijo su kardu, ją vaduojančiu iš romėnų jungo. Kai kas gali paklausti: nejaugi Kristus turėjo gimti mažame Betliejaus miestelyje ir dar tvartelyje? Nejaugi karališko kūdikio lopšelis galėjo būti ėdžios, o patalėlis - šienas? Argi apie jo gimimą pasauliui turėjo pranešti angelas paprastiems piemenėliams, o ne patrankų salvės ir trimitų gaudesys? Panašiai samprotavo Romos pagonių filosofas Celcus, kuris tvirtino, kad Jėzus negalėjo būti Mesijas, nes jis gimė iš paprastos mergelės Marijos. Jeigu Dievas būtų nusprendęs priimti žmogaus kūną, jį būtų pagimdžiusi aukštos kilmės Romos aristokratė. „Bet ar nemanote, kad Dievo Sūnų padarėte dar juokingesnį, siųsdami Jį pas žydus?“ (Origenas: Contra Celsus, sk.: 78).

Evangelijoje girdėjome, kaip Jono mokiniai atėję pas Jėzų paklausė: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ Mokiniai sakė, kad juos su tokiu klausimu pas Jėzų siuntė pats Jonas krikštytojas.

Čia matome nesutapimą tarp Jono liudijimo apie Jėzų ir jo mokinių klausimo. Jonas buvo Dievo pasiuntinys turėjęs ruošti Kristui kelią. Dar negimęs jis iš džiaugsmo pašoko motinos Elžbietos įsčiose, kai ją aplankė Marija su jau įsikūnijusiu Kristumi. Pamatęs ateinantį palei Jordano upę trisdešimtmetį Jėzų jis sušuko: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę?“ Jam teko garbė pakrikštyti Jėzų, ir jis regėjo, kaip ant Kristaus nusileido Šventoji Dvasia, o dangiškasis Tėvas tarė: „Jis yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi.“

Turbūt ne Jonas, o jo mokiniai uždavė tą klausimą. Jo mokiniai nebuvo apaštalai, jie nematė Mesijo ženklų, kurie lydėjo Jėzaus kelią. Jonas tikriausiai jiems sakė: „Jis daro darbus, kurių aš niekada nedariau, todėl eikite ir patys įsitikinkite, ar tai jis, ar laukti kito.“

Kaip ir žydų tauta, taip ir Jono mokiniai turbūt manė, kad Kristus ateis kaip pasaulietinis karalius. Juk ir trys rytų šalies išminčiai atėję pas karalių Erodą klausė: „Kur gimė žydų karalius?“ Bet jeigu Jėzus būtų pasaulietinis karalius, jis nebūtų vaikščiojęs tarp paprastų žmonių, o tik tarp kilmingųjų. Atvykstant į kurį nors miestą prie vartų jam būtų tiesiamas kilimas, o įžengimą lydėtų būgnų garsai ir pasaulietinis ištaigingumas. Bet Jėzus gimė iš nuolankios mergelės Marijos ir nebuvo panašus į pasaulio kilminguosius. Nors Jonas sakė, kad nevertas jam net „apavo dirželio atrišti,“ to meto kilmingieji su Erodu ir sadukiejais priešakyje sakytų, kad verčiau Jėzus turėtų jiems batų dirželį atrišti, o ne jie jam.

„Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką čia girdite ir matote, - sako Jėzus, - aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena.“

Jėzus nurodo į dieviškus darbus, kuriuos galėjo atlikti tik Mesijas. Šiuos ženklus išpranašavo pranašas Izaijas, paskelbdamas, kad Mesijas akliesiems atvers akis, kurtiesiems ausis ir neš „gerąją naujieną vargdieniams“. Trisdešimties metų Jėzus šiuos žodžius atkartojo savo žemiškos tarnystės pradžioje Nazareto Sinagogoje. „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems ­ regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų.“ Tokių darbų negali atlikti jokie karaliai ir net pats Jonas krikštytojas. Jėzus pataria Jono mokiniams atsikratyti minčių apie Mesiją kaip pasaulietinį karalių. Jis, žinoma, yra karalius, tačiau jo karalystė ne iš šio pasaulio. Jis pateptas ne aliejumi, kaip žemiški karaliai, o Šventąja Dvasia. Tai jis paliudija, sakydamas: „Viešpaties Dvasia ant manęs.“

Jėzus priduria, kad jis taip pat siųstas „vargdieniams skelbti gerąją naujieną.“ Toji geroji naujiena graikiškai yra „Euangelion,“ tai yra evangelija.

Čia Jėzus labai skiriasi nuo Jono krikštytojo. Jonas skelbė ne evangeliją, o Įstatymą – Dievo bausmę nusidėjėliams. „Duokite tikrų atsivertimo vaisių! ... Štai kirvis jau prie medžio šaknų, ir kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį.“ Neatgailaujantiems nusidėjėliams jis sakė: „Angių išperos, kas jus pamokė bėgti nuo besiartinančios rūstybės?“

Kalbėdamas apie žmogaus prigimtį Jonas krikštytojas yra teisus. Nėra nė vieno žmogaus, kuris nenusidėtų prieš Dievą ir savo jėgomis būtų šventas. Visi šventieji save laikė nusidėjėliais. Apaštalas Paulius apie save liudija: „Gero trokšti sugebu, o padaryti ­ ne. Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu. Vargšas aš žmogus", atsidūsta jis.

Iš tiesų daugeliui žmonių sunkiau yra gyventi pamaldų gyvenimą, prisiversti ateiti į bažnyčią, nei aplankyti įvairias pramogas. Po nuopuolio žmogus yra pilnas nuodėmingų troškimų. Jis mieliau gyventų nedorai ir darytų blogus darbus, jei jo elgesio nevaržytų Dievo ir pasaulietinio įstatymo grasinimai. Dievo žodis skelbia, kad mūsų širdyse vis dar gyvena senasis, nuodėmingas žmogus. Ir mūsų patirtis rodo, kad iš prigimties mes nesame geri, bet verčiau linkę nepaklusti Dievo įsakymams, maištaujame prieš Viešpatį labiau, nei jį mylime. „Visi žmonės ­ melagiai!“, skelbia 116 psalmė. „Visi nuklydę, visi panašiai sugedę; nėra nė vieno, kuris darytų gera, nė vienui vieno,“ liudija 14-oji.

Jeigu Kristus būtų toks, kokį savo mokiniams skelbė Jonas, jo žinia nebūtų evangelija, o įstatymas. Bet Jėzus sako, kad jis atėjo „skelbti gerąją naujieną.“ Kai mūsų širdis puola į neviltį, kai kankina sąžinė, tada pas mus ateina Dievas su palaimintu ir gyvybę teikiančiu evangelijos žodžiu. Geroji naujiena skelbia, kad Jėzus atėjo mūsų vietoje pilnai įvykdyti Dievo Įstatymą. Jis ne tik atleidžia mūsų nuodėmes, bet jas pilnai ištrina savo šventu ir nekaltu krauju. Jis atėjo skelbti „gerąją naujieną vargdieniams“, kad, išvaduoti iš nuodėmių, mes iš meilės Dievui vykdytume jo įsakymus.

Kas tie vargdieniai, kuriems Jėzus skelbia evangeliją? Tai tikrai ne elgetos ar vargšai materialia prasme. Tai žmonės, kurie nusižemina Dievo akivaizdoje ir išpažįsta jam savo nuodėmes. Jie pripažįsta, kad yra nusidėję prieš Dievą. Pas tokius nuolankios širdies žmones ateina Jėzus. „Aš atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių“, sako jis. „Palaiminti turintys vargdienio dvasią; jų yra dangaus karalystė.“ Štai kodėl, nors evangelija skelbiama visam pasauliui, ja priima ne visi. Išdidžios širdies žmonės ją atmeta. Bet „Viešpats arti tų, kurių širdys sudužusios, išgelbsti tuos, kurių dvasia nusižeminusi“ (Ps 34,18). „Jis gydo sudužusias širdis, žaizdas jų sutvarsto“ (Ps 147,3).

Kristaus nuolanki išvaizda vertė Jono krikštytojo mokinius abejoti, ar jis yra Mesijas. Savo išore jis tikrai nebuvo panašus į tą, kuriam jų mokytojas buvo nevertas net apavo dirželio atrišti, bet toks, kaip ir visi žmonės. Bet Jėzus priminė jiems Mesijo ženklus ir pabrėžė, kad jis atėjo skelbti gerąją naujieną – evangeliją ne pas išdidžiuosius, o pas nuolankiuosius. Jis pridūrė: „Palaimintas, kas nepasipiktins manimi.“ O apie Joną jis paliudijo, kad tai ne žmogus, kuris linguotų lyg nendrė pagal šio pasaulio dvasią. Jis daugiau nei pranašas, nes Dievas jį paskyrė pasiuntiniu, kuris turėjo nutiesti jam kelią.

Ir mes tieskime kelią Kristui į savo širdis. Šalinkime iš jų visa, kas trukdo Dievui jas aplankyti. Kaip senovėje žmonės ruošdavo kelią ateinančiam karaliui nurinkdami akmenis, taip ir mes atgailos ir atsivertimo keliu darykime tiesius ir lygius širdies kelius. Atsisakykime dvasinio išdidumo, kuris mums trukdo priimti Kristaus evangeliją. Verčiau būkime tais vargdieniais, pas kuriuos atėjo Jėzus su gerąja naujiena, o ją priėmę liudykime savo tikėjimą meile bei gailestingumo darbais artimui. Amen.