Adventas yra Kristaus laukimo ir pasirengimo jo gimimo šventei laikotarpis. Tikintieji Kalėdoms ruošiasi kitaip, nei pasaulis. Mes sutelkiame dėmesį į Dievo žodžio apmąstymą ir Adventui būdingu rimtumu bei pakilia nuotaika ruošiame savo širdis Kristui. Šio sekmadienio evangelija kviečia mus apmastyti antrąjį Kristaus atėjimą. Evangelija skelbia ne tik žemiškojo laiko pabaigą, bet taip pat ir viltį bei būsimą amžinojo gyvenimo džiaugsmą, nes Kristus sako: „Kai visa tai prasidės, atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti.“

Evangelija liudija apie būsimą žemiško laiko pabaigą ir amžinybės pradžią. Pirmu požiūriu ši žinia pateikiama kaip baimę keliantis dalykas, nes ji liudija gamtos kataklizmas ir jas lydinčias nelaimes. Kristus sako: „Bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse, o žemėje tautos blaškysis, gąsdinamos baisaus audringos jūros šniokštimo. Žmonės alps iš baimės, laukdami to, kas turės ištikti pasaulį, nes dangaus galybės bus sukrėstos.“

Evangeliją būtų paprasta paaiškinti tiesiogine prasme, ją susiejant su konkrečiais įvykiais. Apie siautėjančią jūrą šiandien galima kalbėti kaip apie žiniasklaidos skelbiamą klimato kaitą ir jūros vandens lygio kilimą. Tautų blaškymąsi galėtume susieti su migracijos banga į Europą iš Vidurinių rytų ir Afrikos ir su tuo susijusias pasekmes. Tačiau tiesiogiai aiškinti šios žinios nevertėtų, nes katastrofos, karai ir įvairūs sunkmečiai aplanko kiekvieną kartą. Pagaliau argi mylimo žmogaus mirtis nėra didžiulė asmeninė netektis, prilygstanti katastrofai?

Šventasis Raštas apie šiuos ženklus kalba labiau dvasine prasme. 46 psalmė skelbia: „Siautėja tautos, griūva karalystės, pasigirdus [Dievo balso] griausmui, apmiršta žemė,“ tačiau priduria: „Su mumis Galybių Viešpats, Jokūbo Dievas ­ mūsų tvirtovė!“ „Tu valdai šėlstančią jūrą ir, bangoms įtūžus ją sutramdai,“ praneša 89 psalmė. „Žemė aižės ir skeldės, žemė plyš ir krūpčios. - skelbia pranašas Izaijas. - Jos nuodėmės ją slegia ... mėnulis paraus, saulė susigės,“ bet priduria: „Galybių Viešpats ant Siono kalno ir Jeruzalėje viešpataus.“ Kaip vaivorykštė, nors kai kas sakys, kad tai gamtos reiškinys, tikintiesiems ji yra Dievo sandoros su jo tauta ženklas. Taip ir Kristaus minėtuose gamtos reiškiniuose reikia įžvelgti gilesnę, dvasinę prasmę.

Jėzaus minėti ženklai liudija ne tik būsimą Dievo sukurto pasaulio pabaigą, bet ir mūsų gyvenimo trapumą bei laikinumą. Paminėdamas apie Nojaus laikus, Jėzus primena mūsų nuodėmes. Senovėje, Nojaus dienomis, nuodėmė buvo visuotinai paplitusi. „Viešpats matė, koks didelis buvo žmonių nedorumas žemėje, – liudija Pradžios knyga, – ir kaip kiekvienas užmojis, sumanytas jų širdyse, linko visą laiką tik į pikta.“

Lygiai taip ir Kristaus minimi pasaulio pabaigos ženklai – karai, tautų blaškymaisi, smurtas, neskaistumas primena įvairias žmogaus nuodėmės. Jie liudija žmogaus godumą, įvairų neskaistumą, kuris šiandien tampa priimtino elgesio forma. Jėzus kviečia mus pažvelgti į savo gyvenimą, atpažinti asmenines nuodėmes ir jas išpažinti. Juk nuodėmė nelieka be pasekmių. Nors Dievas yra „lėtas supykti ir kupinas ištikimosios meilės,“ ateina diena, kai nuodėmėse surakintą nusidėjėlį ir netgi visą tautą ištinka Dievo ranka. Argi Senajame testamente pranašai nesiejo žydų tautos nelaimių su jos nuodėmėmis?

Kristus pavaizduoja kontrastą tarp pasaulietiško žmogaus ir bažnyčios žmonių. Regėdamas įvairius ženklus netikintis pasaulis būna ištiktas nerimo ir baimės. „Žmonės alps iš baimės, laukdami to, kas turės ištikti pasaulį,“ sako Jėzus. Tačiau tikintiesiems jis kalba: „Kai visa tai prasidės, atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų atpirkimas arti.“

Savo antrąjį atėjimą Jėzus apibūdina kaip regimą mūsų atpirkimo išsipildymą. Kad ir kokie būtų nerimastingi tie ženklai, mes į juos turime žvelgti su viltimi ir sieti su mūsų atpirkimu, kurį Jėzus užtarnavo savo krauju ant kryžiaus. Juk kai „Tėve mūsų“ maldoje sakome: „Teateinie tavo karalystė“, mes jos laukiame ne su baime, o su džiaugsmu ir viltimi. Minėtiems ženklams apsireiškus Jėzus nesako: „Būkite pilni baimės, nuleiskite žemyn galvas, nes Dievo karalystė, kurios nuoširdžiai meldėte ir laukėte, jau arti.“ Susitikimo su Viešpačiu laukime su džiaugsmu. Į paskutinę dieną, ar toji būtų pasaulio pabaiga, ar mūsų mirties valanda, žvelkime su viltimi. „Manęs laukia teisumo vainikas, - sako apaštalas Paulius, - kuriuo mane tą Dieną apdovanos Viešpats, teisingasis Teisėjas, ir ne tik mane, bet ir visus, kurie su meile laukia jo pasirodymo.“

Dievo karalystės atėjimą Jėzus vaizdingai nupiešia figmedžio palyginimu. „Stebėkite figmedį bei kitus medžius. Kai jie ima sprogti, jūs žinote arti esant vasarą. Taip pat pamatę tai dedantis, žinokite, kad Dievo karalystė arti.“ Jėzus pateikia palyginimą ne iš rudens ar žiemos laikotarpio, kai matome lapus numetusius nuogus medžius ir kai prasideda atšiaurios bei niūrios dienos. Jis kviečia pažvelgti į pavasarį ir artėjančią vasarą, kai kūrinija atgimsta, kai visa gamta dūzgia, čirena, čiulba, klega ir džiūgauja. Jo atėjimas Dievą mylintiems žmonėms reiškia atpirkimą ir būsimą išvadavimą iš viso, kas žemėje jiems kėlė liūdesį ir skausmą. Tai diena, kai „Viešpats Dievas nušluostys ašaras nuo visų veidų. Savo tautõs gėdą jis pašalins visur žemėje.“ „Tikrai tai įvyks, - sako pranašas Izaijas. - Tą dieną bus sakoma: ‚Štai mūsų Dievas! Juo mes pasitikėjome, ir jis mus išgelbėjo! Štai Viešpats! Juo mes pasitikėjome! Džiūgaukime ir linksminkimės, kad jis mus išganė!‘“

Evangelijoje minėti ženklai primena Advento susikaupimą ir rimtį. Tačiau jo nuotaika skiriasi nuo Gavėnios rimties, kurioje apmąstome Kristaus mirtį už mūsų nuodėmes. Adventą lydi džiaugsmingos giesmės, bažnyčia linksmai Dievui gieda aleliuja. Tačiau Jėzus kartu primena: „Saugokitės, kad jūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo svaigalų, girtybės ir kasdienių rūpesčių.“ „Išganingoji Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms, - skelbia apaštalas Paulius. – kad, atsisakę bedievystės ir pasaulio aistrų, santūriai, teisingai ir maldingai gyventume šiame pasaulyje, laukdami palaimintosios vilties ir mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Jėzaus Kristaus šlovės apsireiškimo.“ Amen.