„Pasakykite Siono dukteriai: štai atkeliauja tavo karalius.“ Tai yra pagrindiniai evangelijos žodžiai įžengiant į pirmąjį Advento sekmadienį. Evangelistas skelbia, kad Kristus yra tavo Viešpats, kuris pas tave ateina su išgelbėjimu ir nori, kad tu jį priimtum į savo gyvenimą.

Adventas mus ragina žvelgti ne į pasaulio pompastiką, kurios gausu prieš Kalėdas, bet į Kristų. Šiame laikotarpyje yra daug išorinio iškilmingumo, dirbtinai sukurtos geros nuotaikos, nes artėja Kalėdos, tačiau visame tame nematome nieko, kas liudytų bent krislelį apie Jėzų ir jo mums dovanojamą amžinąjį gyvenimą. Todėl esate palaiminti jūs, kurie ateinate į bažnyčią išgirsti gerąją Advento žinią, liudijančią, kad pas jus ateina Kristus karalius. „Didžiai džiūgauk, Siono dukterie, garsiai krykštauk, dukterie Jeruzale,“ kalba mums pranašas Zacharijas, „pas tave ateina tavo Karalius. Jis išaukštintas ir pergalingas, jis nuolankus ir joja ... ant asiliuko, asilės jauniklio.“

Evangelistas vaizdžiai apibūdina pas mus įžengiantį karalių, nes Siono dukra ir Jeruzalės dukra yra jo Bažnyčia. Evangelija vaizduoja Kristų ateinantį su malone. Jis sėdi ne ant išdidaus kovos žirgo, ne apsijuosęs šarvais ir karališku prašmatnumu, o ant asilaičio, romaus gyvulio, kuris tinka tik nešioti naštas. Jėzus ateina pilnas malonės, romus, nuolankus.

„Pasakyk Siono dukteriai“ – cituoja pranašą evangelistas Matas. Šie žodžiai skamba lyg evangelijos pamokslas. Neužtenka mintyse matyti įžengiantį Jėzų. Mes turime išgirsti gerąją žinią, nes tikėjimą Šventoji Dvasia mums perduoda per Dievo žodį. „Aš nesigėdžiu evangelijos, - sako apaštalas Paulius. - Ji juk yra Dievo jėga išgelbėti kiekvieną, kuris tiki.“

Tikras tikėjimas nėra tik tikėjimas, kad Dievas egzistuoja, kad Kristus buvo atėjęs, nes "ir demonai tiki [, kad Dievas yra,] ir dreba!" Tikras tikėjimas yra širdies pasitikėjimas, kad Kristus atėjo ir pas mane asmeniškai. Toks tikėjimas išpažįstamas lūpomis. Apaštalas sako: „Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas.“

Tikėjimu žmogus priima tai, kas viršija jo išmintį. Ar gali protas suvokti, kad ant asilaičio sėdintis vargšas yra Jeruzalės karalius? Jis įžengia ne vilkėdamas purpuriniais karaliaus rūbais, kaip Erodas, o skurde. Jis ateina ne išdidžiai pakėlęs galvą, o karaliams nebūdingu nuolankumu. Jis joja ne ant kovos žirgo, ir net ant jo nuosavo, o paskolinto asilaičio. "Sunaikinsiu išmintingųjų išmintį, niekais paversiu gudriųjų gudrybę", sako Dievas.

Tokio karaliaus nepriėmė žydų vyresnieji kunigai ir tautos seniūnai. Kristaus atėjimą juk turėjo lydėti šlovė. Juk jis turėjo būti karvedys, kuris įveiks visus žydų tautos priešus ir nugalės netgi pačią Romos imperiją. Nuvertęs imperatorių ir senatorius nuo sostų, jis įsteigs naują karalystę ir juos paskirs viešpačiais bei kunigaikščiais.

Tačiau tokį karalių priėmė Siono ir Jeruzalės dukra - būsimoji Bažnyčia. Šventosios Dvasios vedama ji pažino Jėzuje tikrąjį karalių - Dievą iš Dievo, esantį vienos dieviškos prigimties su Tėvu. Jį priėmė Kristaus tauta, kurių tarpe Jėzus Sekminių dieną įsteigs Bažnyčią ir joje, per pamoksle skelbiamą Dievo žodį ir sakramentą, perduos išganymą.

Pranašas pabrėžia, kad Kristus yra „tavo Karalius.“ Jis viešpatauja tau dvasiniu būdu, nes jis išvaduoja nuo viso, kas grasina tavo sielai, ją slegia ir vargina. Jis išvaduoja tave iš nuodėmių, nuo mirties, kapo ir pomirtinio teismo baimės. Jis išlaisvina tavo sielą nuo kalčių, nes absoliucijos žodžiu ir sakramentu atleidžia tavo nuodėmes, kurios kaltina tave prieš Dievą. Kai širdis priima šį karalių, ji tampa išvaduota nuo viso, kas jai grasina dvasiniu būdu, nes Jėzus Karalius tikinčiai sielai užtarnavo palaimintą amžinąjį gyvenimą.

Žodis Adventas reiškia „atėjimą.“ Šiame laikotarpyje apmąstome jo pirmąjį atėjimą, kuris prasidėjo Dievo įsikūnijimu Mergelėje ir jo gimimu per Kalėdas. Jis taip pat skirtas apmąstymui apie būsimuosius laikus – jo antrąjį atėjimą, kai jis ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti. Šiandienos evangelija liudija apie jo dvasinį atėjimą į tikinčią širdį, nes evangelistas sako: „Tavo karalius ateina pas tave.“

Žmogus yra religingas iš prigimties. Jis ieško Dievo, tačiau dėl įgimtosios nuodėmės pažeistos prigimties, nepajėgia jo atrasti savo pastangomis. Patyręs, kaip sunku rasti Dievą, arba nerasdamas Dievo tokio, kokį jis įsivaizduoja ar norėtų matyti, žmogus atsigręžia į ezoteriką. Kaip šiame materializmo persmelktame pasaulyje žmogus galėtų tikėti tokiais mistiniais dalykais kaip astrologija, jeigu savo prigimtimi jis nebūtų religingas? Dievas yra tai, kuo tu pasitiki. Vieni sau susikuria stabą, o mes pasitikime Dievu, kuris sukūrė dangų ir žemę, kuris savo kryžiaus mirtimi mus atpirko iš bausmės už padarytas nuodėmes ir amžino pasmerkimo.

"Tavo karalius ateina pas tave." Evangelija sako, kad ne mes ateiname pas Dievą, bet Dievas ateina pas mus Jėzaus asmenyje. Mūsų karalius pirmasis žengia žingsnį, ir tai įvyksta, kai mes išgirstame skelbiamą jo malonės evangeliją ir ją priimame. Dievo žodis atskleidžia kas mes esame - parodo mūsų nuodėmes ir primena, kad už jas esame ataskaitingi prieš Dievą. Bet evangelija praneša, kad mes turime karalių, kuris išvaduoja mus iš nuodėmių, mirties ir amžino pasmerkimo. Ji yra Dievo jėga išgelbstinti kiekvieną, kuris tiki. Kur skelbiama evangelija, ten yra Dievas, o kur jos nėra, ten pasilieka nuodėmė, mirtis ir Dievo bausmė.

Tikintiesiems pranašas sako: „Didžiai džiūgauk, Siono dukterie, garsiai krykštauk, dukterie Jeruzale.“ Jėzuje Kristuje Dievas nebėra griežtas teisėjas, kokį jis save atskleidė per Mozę duodamas mums amžiną Įstatymą. Dievas Kristuje yra romus, nuolankus, nusižeminęs, net "jojantis ant asilaičio". Į Jeruzalę jis įžengia ne pasmerkti nusidėjėlį, o jį išgelbėti.

Atverkime jam savo širdžių duris. Tieskime drabužius jam ant kelio, klokime jam palmių šakeles. Jos liudija mūsų džiaugsmą, tikėjimą ir išpažinimą, kad jis yra karalius, nešantis mums atpirkimą ir išganymą. Giedokime Kristui karaliui džiaugsmingą Osaną. Šlovė į mūsų tarpą ateinančiai Dievo karalystei! Amen.