Paskutinį bažnytinių metų sekmadienį, likus savaitei iki Advento, mūsų žvilgsniai krypsta į amžinybę. Jau žvelgiame į tą naujosios kūrinijos rytą, kuriam išaušus Dievo tauta – jį tikėję bažnyčios nariai, bus pakviesti į amžiną Dievo karalystės džiaugsmą. Apreiškimo knyga kviečia mus apmastyti evangelisto Jono regėtą naują dangų ir naują žemę, kurią Dievas paruošė jo Sūnaus išgelbėtiems žmonėms.

Naujas dangus ir naujoji žemė liudija kontrastą tarp amžinybės ir dabartinio nuodėmės pažeisto pasaulio. Pasaulį sukūrė Dievas. Savo žodžiu jis patvirtino, kad jo rankų darbas buvo gėris. Deja, nuodėmė atėjo į šį pasaulį. Sugundyti šėtono pirmieji tėvai suabejojo Viešpaties žodžiu ir panorėjo tapti lygūs Dievui. Su maištavimu prieš Dievo valią į pasaulį įsiveržė nuodėmė, o su ja skausmas, ašaros ir mirtis. „Tebūna už tai prakeikta žemė“ tarė Dievas Adomui. – Triūsu maitinsies iš jos visas savo gyvenimo dienas. ... Savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas. Juk dulkė esi ir į dulkę sugrįši!“

Nuodėmei įsiveržus į pasaulį, „kūrinija tapo pajungta tuštybei“, sako apaštalas Paulius, bet jis priduria: „tik ne savo noru, o pavergėjo valia.“ Todėl „visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime dvasios pradmenis, - ir mes dejuojame, laukdami įsūnijimo ir mūsų kūno atpirkimo.“

Šiandien žmogų supa mirtis ir kūno sunykimas. Mūsų dienos praeina kaip šešėlis ir nesugrįžta, liudija psalmė. „Mano dienos eiklesnės už audėjo šaudyklę“, sako sentėvis Jobas. Vieną dieną praeis ir kūrinija - šis materialus pasaulis. Tačiau paskelbęs apie kūrinijos dūsavimą, apaštalas nesustoja ties šia pesimistine žinia, bet liudija viltį. Jis sako, kad „lygiai kaip po gimdymo skausmų“, taip vieną dieną ir kūrinija „bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis garbingą Dievo vaikų laisvę.“ Jis nukreipia mūsų žvilgsnius į tą naują dangų ir naują žemę, kur pranašo Izaijo liudijimu: „Nebebus girdėti graudaus verksmo nė gailių dejonių.“

„Ir aš išvydau šventąjį miestą ­ naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo,“ – praneša evangelistas Jonas. „Ji buvo išpuošta kaip nuotaka savo sužadėtiniui.“ Šventasis Dievo miestas, kuriame nebebus nuodėmės, kur skambės išgelbėtųjų džiaugsmo giesmė, Apreiškimo knygoje vadinamas Kristaus nuotaka. Tai Kristaus sužadėtinė – danguje triumfuojanti bažnyčia, kuri žemėje buvo slegiama daugybės išbandymų.

Pergalinga dangaus bažnyčia vaizduojama lyg skaisčiai išpuošta nuotaka. Ši nuotaka po Adomo ir Ievos nuopuolio savo prigimtimi nebuvo tobula. Pirmiesiems tėvams peržengus Dievo valią, nuodėmė įėjo ne tik į juos. Ji pažeidė ne tik pirmųjų tėvų buvusį nemirtingą kūną, padarydama jį mirtingu. JI tapo visų jų palikuonių prigimties dalimi. Įgimtoji nuodėmė įėjo į visus žmones, nes visi nusidėjo, liudija apaštalas Paulius. Dėl įgimtosios nuodėmės pažeistos mūsų prigimties , mes patys savęs išsigelbėti amžinybei negalime. Išgelbėjimui reikalinga Dievo malonė. Vardan mūsų Kristus nužengė iš dangaus, kad savo krauju ir nekalta mirtimi atpirktų mus iš nuodėmės ir pasmerkimo, ir atvertų mums rojaus vartus į tą Jono regėtą naują dangų ir naują žemę.

Kristaus nuotakai - jį tikintiems žmonėms, Jėzus šiandien padovanoja savo šventumą per jo apvalantį žodį, per Krikšto vandenį, kuris nuplauna mūsų nuodėmes, ir per savo kūną ir kraują Altoriaus sakramento duonoje ir taurėje. „Kristus mylėjo Bažnyčią, - sako apaštalas Paulius, - ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, nuplaudamas valančiu vandeniu per žodį, kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą.“ Kristus atstatė tai, ką sugriovė nuodėmė, todėl Apreiškimo knygoje jis sako: “Štai aš visa darau nauja!” Jo kraujo dėka, nuplauta vandeniu per žodį, Bažnyčia tapo šventa ir nepriekaištinga, nuostabiai išpuošta, spindinti Kristaus nuotaka. Kristus sužadėtinis ją veda į savo dangiško Tėvo namus.

„Ir išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: “Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais,“ skelbia evangelistas.

Kūrinija ir mes patys šiandien esame pajungti nykimui. „Žmonėms skirta vieną kartą mirti ir stoti į teismą,“ liudija laiškas hebrajams. Dievo Įstatymas skelbia būsimą teismą nusidėjusiam žmogui. Tačiau čia maloningą žodį taria mūsų Viešpats  Jėzus Kristus. Jis sako: „Bet kas mano žodžių klauso ... tas turi amžinąjį gyvenimą, ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą.“ Jis pažadėjo parvesti Bažnyčią į Tėvo namus. Ir tada Dievo padangtė bus tarp žmonių. Dievas bus su Kristaus išgelbėtais žmonėmis „Jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais.“

Dabartinėje žemiškoje padangtėje – taip metaforiškai vaizduojamas mūsų kūnas, mus lanko įvairios bėdos, ligos, skausmai kančios. Dėl patiriamu sunkumų ir įvairiausių išbandymų mūsų akis neretai temdo ašaros. Bet naujos kūrinijos rytą, mirusiųjų prisikėlimo metu, kai bus atstatyta vienybė tarp mūsų amžino kūno ir sielos, ašarų nebebus. Dievas, mūsų gailestingas dangaus Tėvas, savo ranka „nušluostys visas ašaras nuo akių.“ Išnyks visos liūdesio ir skausmo priežastys. Amžinoje Dievo padangtėje nebebus nė vieno liūdinčio ir verkiančio. „Ir mirties nebebus, nei liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo.” Išsipildys pranašystės žodis: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli.“

Todėl „aš esu tikras, jog šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta,“ skelbia apaštalas Paulius. Evangelistas Jonas tikintiesiems sako: „Mylimieji, mes dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. ... kai jis pasirodys, būsime panašūs į jį, nes matysime jį tokį, koks jis yra.“ Į tą Dievo miestą naujame danguje ir žemėje mus, naujosios Jeruzalės piliečius, kviečia Kristus, šią amžinybės dovaną pažadėdamas visiems jį tikintiesiems. „Štai aš visa darau nauja!“ sako jis mums, Krikšte nuplautiems vandeniu per žodį.

Teateina Kristus į mūsų gyvenimus šiame greitai praeinančiame amžiuje. Tesusivienija jis su mumis per žodį ir sakramentą, nes kas išlieka tokioje vienybėje su Dievu - „kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys“. Kur yra tikėjimas, kur siela gaivinama Kristaus žodžiu ir sakramentu, ten įvyksta šventasis apsikeitimas tarp nuodėmės ir šventumo, tarp sielos ir už mus kentėjusio ir mirusio Kristaus, ir išsipildo Jėzaus žodis: „Kas buvo sena, praėjo, štai atsirado nauja.“ Amen.